Praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų po Rusijos invazijos, Bažnyčia Ukrainoje neteko daugiau nei pusės parapijų okupuotuose regionuose, sako naujasis Donecko egzarchato graikų apeigų katalikų vyskupas Maksimas Riabucha.
Kalbėdamas italų dienraščiui „Avvenire“, 44 metų prelatas sakė, kad „padėtis kelia vis didesnį nerimą“ nuo karo pradžios 2022 m. vasario mėn.
„Jau netekome daugiau nei pusės parapijų. O artėjant Rusijos kariuomenei, evakuotos dešimtys kitų bažnyčių“, – pridūrė M. Riabucha, kurio vyskupiją iš dalies kontroliuoja Maskva, o ją skiria daugiau kaip 482 kilometrų griovių.
Italijos žiniasklaidos duomenimis, Pokrovsko, Myrnohrado ir Kostiantynivkos bažnyčiose – teritorijose, kurias užėmė Rusijos pajėgos, – nebeliko liturginių baldų, suolų ir puošmenų.
Naujasis Donecko egzarchato vyskupas pasakojo, kad kunigai „lieka arti gyventojų ir lanko namus palikusius pabėgėlius“. Apie savo atvejį jis sakė, kad dabar yra „vyskupas skausmo, dramos, neteisybės ir bejėgiškumo metu“, nes mato, kaip kenčia jo Bažnyčia.
M. Riabucha paminėjo, kad Rusijos okupuotose teritorijose „dingsta tie, kurie atvirai vadina save katalikais: vieni jų sušaudomi, kiti įkalinami. Nėra teisės laisvai išpažinti tikėjimą. Mūsų tikintieji vis kartoja: „Mes laikomės, bet tarsi būtume uždaryti kalėjime“.
Tarp skaudžių išgyvenimų prelatas prisiminė savo kunigų Bohdano Geletos ir Ivano Levickio, kurie, rusams paėmus į nelaisvę Berdianske, buvo kalinami daugiau nei metus.
Abu jie buvo paleisti birželio mėnesį, o M. Riabucha pastebėjo, kad jų istorijos „parodo, kaip maldos galia yra gyvybiškai svarbi parama žiaurumų akivaizdoje“.
„Abu mūsų kunigai pajuto Bažnyčios artumą, kuris leido jiems atsilaikyti prieš blogį, kankinimus, nežmoniškumą, kurį jie patyrė rusų kamerose. Būtent malda padeda ir man būti arti bendruomenių, kurių man neleidžia aplankyti. Kiekvieną dieną prašau Viešpatį, kad jas apsaugotų“, – sakė jis.
Vyskupas, reguliariai lankantis ukrainiečių karius, pasakojo, kad daugelis jų prieš karą „buvo paprasti tėvai ar net buvę saleziečių studentai. Jie atidėjo į šalį savo planus, kad galėtų ginti šalį“.
„Mes žinome, kad karas baigsis. Tačiau visi norime, kad tai įvyktų kuo greičiau ir taikiai, vardan teisingumo“, – pridūrė jis.
