Net ir mokiniai pradžioje išsigando ir buvo sukrėsti. Ką gi išgirdę? Argi todėl, kad ir jie turėjo daug turto? Bet juk jie seniai paliko net ir prastus tinklus, ir pigias meškeres, ir paprastas valteles, kurias vienas teturėjo. Tai kodėl išsigandę sako: „Kas gali būti išgelbėtas“ (plg. Mk 10, 26)?
Būdami mokiniai, jie gerai išgirdo, ką Viešpats buvo neaiškiai pasakęs palyginimu, ir pajuto žodžių gilumą. Kadangi neturėjo turto, vylėsi būti išganyti, o kai suprato, kad nėra iki galo atsikratę aistrų (mat jie buvo ką tik pažinę mokslą ir neseniai įrašyti į Išganytojo būrį), buvo labai sukrėsti ir nusiminė nė ką mažiau už aną turtuolį, baisiai prisirišusį prie savo turtų, kuriuos vertino labiau už amžinąjį gyvenimą.
Mokiniai išties turėjo dėl ko pajusti didžiausią baimę: jei ir tas, kuris turi daug turtų, ir tas, kas savo įsčiose nešiojasi aistras, yra turtingi, jie vienodai bus išvaryti iš dangaus karalystės. Mat išganymas yra skirtas tyroms ir beaistrėms sieloms.
O Viešpats atsako: „Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui“ (plg. Lk 18, 27). Tai ir vėl yra kupina didžios išminties: kai žmogus pats vienas vargsta ir stengiasi neturėti aistrų, jis nieko nepasiekia, o kai tampa aišku, kad jis to labai trokšta ir stengiasi, atėjus Dievo galios pagalbai, jis viską įveikia. Dievas įkvepia norinčias sielas. O jeigu veržlumas sumažėja, susilpnėja ir Dievo duota dvasia.
Mat gelbėti tuos, kurie nenori būti išgelbėti būtų prievartos darbas, o tuos, kurie patys pasirinko išganymą – malonės. Dievo karalystė yra ne tinginių ir miegalių, bet „smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Tik ši jėga yra graži, jėga, kuri taikoma Dievui ir grobia iš jo gyvenimą. O jis, pažindamas tuos, kurie tvirtai, net per jėgą, laikosi savo, nusileidžia ir pasiduoda. Nes Dievas džiaugiasi, kai yra taip nugalimas.
Klemensas Aleksandrietis, † apie 215
