Vasario 16-oji ir nepriklausomos valstybės gimimas – tai didžiausias lietuvių tautos pasiekimas. Tiesa, šiandien, vyraujant slogioms nuotaikoms dėl politikų savivalės, neteisybės šalyje, vis labiau slegiant globalizmui, tokie laimėjimai gali atrodyti pernelyg blankūs ir tolimi. Ir visgi, šventės tam gal ir yra, kad įgytume galimybę pro kasdienybių miglas pamąstyti, ką švenčiam?
Daugybė tautų pasaulyje išnyko laiko tėkmėje arba iki šiol kovoja dėl savo valstybingumo. Kurdai, čečėnai, palestiniečiai, sąrašą galima tęsti ilgai. Tuo tarpu Lietuva yra. Prieš daugiau nei šimtmetį sukūrėme ne šiaip sau kunigaikštystę, kultūrinę autonomiją, bajorišką kraštą ar sąjungą, bet valstybę, kokią idealu laikė Europos civilizacijos pradininkai graikai – nepriklausomą respubliką. Ir sukūrėme ją tuo metu, kai visi mums žadėjo, kad tapsime Lenkijos, Rusijos ar Vokietijos dalimi. Istorija mums suteikė šansą, kuriuo mes nedvejodami pasinaudojome. Tapome ne kažkieno užgintu imperiniu prieangiu, bet valstybe tarp valstybių.
Be jokios abejonės, tokie laimėjimai nenutinka savaime. Dievo pirštas, dar vadinamas geopolitiniais pokyčiais, buvo tinkamai perskaitytas ir laikui atėjus nepristigome ryžto veikti. Būtent sugebėjimas skaityti laiko ženklus ir buvimas drąsiais mus išskyrė iš tų tautų, kurios nesuprato, pavėlavo ir dėl to dar ir šiandien svarsto, kas jie tokie. Bandydami savintis kaimynų istoriją arba liedami kraują taikos žemynu vadinamoje Europoje.
Mes nepabūgome ne tik aiškiai deklaruoti mūsų nepriklausomybės signatarų parašais, tačiau ir sugebėjome apginti šiuos savo idealus, kartais, sakytume, nepamatuotai rizikuodami. Nepriklausomybę įtvirtinusio mūšio ties Širvintomis ir Giedraičiais išvakarėse, lietuvių karininkas Teodoras Balnas teigė, jog nesant galimybės Lietuvai gintis, belieka pulti. Kitą rytą lietuvių pulkai įveikė keletą kartų didesnes lenkų karines pajėgas, kurie, netikėdami lietuvių puolimu tuo metu tiesiog… pusryčiavo. Žinant šią istoriją, belieka pripažinti faktą, kad istorija nemyli bailių, jie jos nekuria. Lietuva atsirado iš valingo supratimo ir rizikos, be kurios tiesiog nebūtų nieko.
Mes nepabūgome ne tik aiškiai deklaruoti mūsų nepriklausomybės signatarų parašais, tačiau ir sugebėjome apginti šiuos savo idealus, kartais, sakytume, nepamatuotai rizikuodami.
Ir Vasario 16-osios iš mūsų jau niekas nebeatims. Be šios dienos sprendimo ir valingo jos apgynimo, nebūtume turėję nei partizanų, nei Kovo 11-osios, nei Sausio 13-osios. Gimusi nepriklausomos Lietuvos idėja davė patį stipriausią ginklą – viltį, kurios nebegalėjo sugniuždyti kankinimai NKVD rūsiuose, persekiojimai Bažnyčioje ar tankai, traiškantys jaunas merginas. Vasario 16-ąją švenčiant, nebėra laiko, nes tai diena, kuri suvienija tuos, kurie gyveno ir gynė Lietuvą tada, kurie dirbame vardan tos šiandien ir kuriems dar bus patikėta tėvynės ateitis. Ši diena yra liudijimas, ką mes mokame laimėti, ką galime iškęsti ir kaip turėtume niekada nepasiduoti. Turėti savo Vasario 16-ąją – privilegija, kurią turi ne visi. Tai diena, kuri mums visada primena, kad mes nesame kažkuo prastesni už kitus, byloja mums, jog galime tapti geresni, drąsesni, savarankiškesni. Galime būti labiau Vasario 16-osios Lietuva. Tad nepasiduokime šiandienos nerimui, bet drąsiai iškelkime mūsų Nepriklausomybės vėliavas!
