Trečiadienio rytą per bendrąją audienciją tęsdamas katechezę apie Šventosios Dvasios veikimą Dievo tautoje popiežius Pranciškus priminė kelis svarbius įvykius, apie kuriuos kalbama Apaštalų darbų knygoje.
Pranciškus katechezę pradėjo nuo svarbiausio įvykio – Sekminių – aprašymo. Apaštalų darbų pasakojimas apie Šventosios Dvasios nužengimą per Sekmines prasideda nuo kai kurių ženklų – ūžiančio vėjo ir ugnies liežuvių, o baigiamas teiginiu, kad „visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 4). Apaštalų darbų autoriaus šv. Luko užrašytas liudijimas visų pirma reiškia, kad Šventosios Dvasios veikimas yra Bažnyčios visuotinumo ir vienybės pagrindas.
Sekminių aprašyme matome, jog pirmasis Šventosios Dvasios veikimo ženklas yra tai, kad apaštalai pradėjo kalbėti kitomis kalbomis. Jie išėjo iš Paskutinės vakarienės menės, kurioje buvo užsidarę, ir ėmė skelbti Jėzų Kristų į Jeruzalę atvykusių žmonių miniai. Taip Lukas norėjo pabrėžti visuotinę Bažnyčios misiją būti visų tautų vienybės skatintoja ir pagrindu. Pranciškus sakė, kad Šventoji Dvasia kuria vienybę dviem būdais. Visų pirma ji skatina apaštalus išeiti į išorę, skelbti Kristų visiems visų tautų žmonėms. Tačiau tuo pat metu ji telkia bendruomenę, palaiko jos vidinę vienybę.
Pasak popiežiaus, apie Šventosios Dvasios Bažnyčiai suteiktą visuotinį pašaukimą byloja kitas Apaštalų darbuose aprašytas įvykis – šimtininko Kornelijaus atsivertimas. Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia paskatino Bažnyčią praplėsti savo akiratį ir nugriauti barjerą, skiriantį žydus ir pagonis. Prie etninės plėtros netrukus prisidėjo ir geografinė Bažnyčios plėtra.
Krikščionių vienybė – tai ne laukti, kol kiti prisijungs prie mūsų, bet visiems kartu eiti Kristaus link.
Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad šv. Paulius norėjęs keliauti į Mažosios Azijos miestus ir juose skelbti Kristų, tačiau kelis kartus Šventoji Dvasia jam sutrukdė tai padaryti. Vietoj to apaštalas gavo Šventosios Dvasios nurodymą keliauti į Makedoniją. Taip Evangelija iš Azijos įžengė į Europą.
Toliau trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius paminėjo Apaštalų darbuose aprašytą krizę, kurią sukėlė vykstant Bažnyčios etninei ir geografinei plėtrai atsiradę nesusipratimai tarp iš judaizmo ir iš graikiškosios pagonybės kilusių krikščionių. Iškilo poreikis užtikrinti, kad pasiektas visuotinumas nekenktų Bažnyčios vienybei. Tačiau vėlgi per vadinamąjį Jeruzalės susirinkimą su Šventosios Dvasios pagalba buvo surastas būdas, kaip neužkrauti atsivertusiems iš pagonybės krikščionims pernelyg didelio Mozės Įstatymo įpareigojimų krūvio.
Baigdamas katechezę Pranciškus sakė, jog pastarieji Apaštalų darbų knygoje aprašyti pirmuosius žingsnius žengiančios Bažnyčios gyvenimo įvykiai liudija, kad tikinčiųjų vienybė, kaip ir visos Bažnyčios vienybė, pasiekiama ne prie derybų stalo, bet gyvenime. Sekminių vienybė įgyvendinama tada, kai stengiamės į centrą iškelti Dievą, o ne save. Krikščionių vienybė – tai ne laukti, kol kiti prisijungs prie mūsų, bet visiems kartu eiti Kristaus link.
Audiencijos pabaigoje Pranciškus vėl pakartojo raginimą melstis už žmones ir tautas, kenčiančius dėl karų, paminėjo Ukrainą, Izraelį, Palestiną, Mianmarą, Sudaną.
