Iš Egipto vergovės į laisvę einantiems izraelitams Dievas davė Dekalogą, pagal kurį jie turėjo tvarkyti savo gyvenimą laisvėje. Šio Dekalogo patys svarbiausi įsakymai buvo visa širdimi mylėti Dievą, o žmones mylėti taip, kaip mylime save pačius. Jei nepaisome Dekalogo, būdami išoriškai laisvi mes savo viduje jau esame pavergti blogio. Joks priešas negali mums padaryti tiek žalos, kiek jos patys prisidarome, gyvendami nuodėmėje.
Jėzus, skelbdamas Evangeliją, ragino savo klausytojus būti ištikimus Dievui ir radikaliai apsisprendusius prieš nuodėmę: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą. <…> Jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą“ (Mk 9, 43.47). Nereikia tiesmukiškai suprasti šių Jėzaus raginimų, bet taip kalbėdamas jis pabrėžė, kad iš visų jėgų priešintumės nuodėmei, bandančiai užvaldyti mūsų širdį.
Apaštalas Jokūbas savo Laiške labai griežtai kalba apie turtingų žmonių godumą, kuris lenkia juos išnaudoti silpnuosius: „Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis“ (Jok 5, 1–3).
Joks priešas negali mums padaryti tiek žalos, kiek jos patys prisidarome, gyvendami nuodėmėje.
Žmogus sąžiningu darbu gali sukaupti daug turto. Jei jis turto nepadaro stabu ir jo negarbina, o turtą naudoja ne tik savo naudai, bet ir bendrajam gėriui, jei jam nesvetima pagelbėti esantiems varge, tuomet toks žmogus vertas pagarbos. Turtas turi būti tik priemonė, bet ne tikslas.
Tačiau turtingas žmogus gali būti stipriai gundomas turtą laikyti labiausiai brangintina vertybe ir dėl jo nepaisyti sąžinės balso, primenančio nesudievinti turto, bet sukauptas gėrybes panaudoti geriems tikslams. Jėzus pasakė: „Negalite tarnauti Dievui ir mamonai“ (Lk 16, 13).
Sekuliarioje visuomenėje, – mes dabar joje gyvename, – nekalbama apie Dievą ir nuodėmę; kalbama tik apie pinigus bei pramogas. Žmogus laikomas normaliu, jei jis nenusikalsta Baudžiamajam kodeksui, o visa kita, sakoma, yra asmeninis jo reikalas. Iš tikrųjų, mums nereikia skaičiuoti žmonių nuodėmių ir teisti žmones, bet turime rūpintis, kad nuodėmių nebūtų savoje širdyje, kad amžių Teisėjas pasaulio pabaigoje neištartų skaudaus nuosprendžio: „Eikite šalin nuo manęs… Juk aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, nuogas – neaprengėte… Kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“ (Mt 25, 41–42. 45). Tie mažiausi mūsų broliai yra šalia mūsų esantys žmonės, stokojantys gyvenimui būtiniausių dalykų. Šiuos žmones turime matyti ir mąstyti, kuo galime jiems padėti.
Ką tik Lietuvos Caritas paminėjo savo gyvavimo 35-erių metų sukaktį. Kai Lietuva budo ir žengė į laisvę, uolios mūsų katalikės susibūrė į artimo meilės sąjūdį – Caritą, kurio tikslas buvo pagelbėti varge esantiems žmonėms. Tai buvo didelis džiaugsmas, nes tokių žmonių būta daugybė. Per kelis gyvavimo dešimtmečius Carito nariai ir jų pagalbininkai atliko milžinišką darbą, rūpindamiesi silpniausiais mūsų žmonėmis. Tai buvo radikali meilė, radikalus Evangelijos vykdymas. Pasitikrinkime, koks mūsų santykis su medžiaginėmis gėrybėmis; ar Dievas yra aukščiau už viską.
