Dėkingumo jausmas gali užplūsti visą tautą. Tai mes, vokiečiai, patyrėm prieš penkiolika metų, kai šimtai tūkstančių puolė vienas kitam į glėbį, verkė, šoko, šventė ir miniomis plūdo į pamaldas. Stebuklas virto tikrove: 1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena. Dėkingi už naujas laisves žmonės džiaugėsi bei susikaupę apmąstė šiuos įvykius.
Biblija liudija apie trumpalaikę žmonių atmintį ir iš to atsirandantį Dievo užmiršimą. Todėl psalmininkas nuolat drąsina: „nepamiršk, koks jis geras!“ (Ps 103,2). Gavęs dovaną nepamiršk dovanotojo. Jėzus pasakoja įspūdingą istoriją apie dešimt ligonių, kurie sutikę Jėzų pasveiko, bet tik vienas iš jų nepamiršo jam padėkoti. Santykiu devyni/vienas žmogiškas užmaršumas nusveria gebėjimą atsiminti. Širdies dėkingumas savaime neplūsta, bet turi būti sąmoningai prisimintas tam, kad spontaniškas pojūtis laikui bėgant išaugtų į dorybę, taptų gyvenimo stiliumi. Turime išugdyti savyje svarbiausią nuostatą – būti dėmesingi Dievui ir kitiems žmonėms.
Dėkoti – reiškia atminti meilę
Kiekvienas žmogus, aiškiai apmąstydamas didelius ir mažus gerus įvykius, nutinkančius kasdien, labai nustebs. Tiek daug dalykų priimame kaip savaime suprantamus ir tikrąją jų vertę pajaučiame tik tada, kai turime be jų apsieiti, ir kai mūsų gyvenimas darosi nebe toks, kokį įsivaizduojame: kai viduržiemį sugenda šildymas, kai anksti ryte neužsiveda automobilis arba streikuoja kompiuteris, kai prarandame darbą arba sveikatą.
Žmogus, kuris visus dalykus priima kaip savaime suprantamus, nebesijaučia niekuo apdovanotas ir nebežino, kaip džiugu gauti dovanų? Josephas Saueris tokią situaciją taip apibūdino: „Dievui, kurį vadiname viso gero davėju, mes negalime atsidėkoti jokiomis dovanomis. Tačiau mes galime padaryti kai ką tokio, ko negali pats Dievas: galime jam padėkoti. Padėka ir pašlovinimas yra vieninteliai dalykai, kuriuos iš tikrųjų galime dovanoti Dievui. Taip savaiminiai mūsų pasaulio dalykai pavirs ypatingais mūsų gyvenime, tikrai dieviškomis dovanomis“.
Kai tai pasakome jauniems žmonėms, kartais jie atsako labai skeptiškai: „Kodėl turiu dėkoti, jeigu man nėra gera? Ar tai ne veidmainystė?“
Šiandien mums atrodo, kad tikra ir sąžininga yra tai, kas gali būti paremta jausmais: jeigu nejaučiu jokio dėkingumo, tai kam jį rodyti?
Tačiau dėkojimas yra daugiau nei tik jausmas – dėkojimas yra atsakymas į Dievo veikimą, už kurį esu dėkingas. Tai ryšio su Juo, mano pasitikėjimo Juo išraiška. Jėzus, stovėdamas priešais penkių tūkstančių išalkusiųjų minią, dėkojo Tėvui už penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis – jis dėkojo už menkas dovanas, laikomas rankose, ir vertino jas kaip garantą, kaip ženklą kitų, daug didesnių dovanų.
Dėkoti reikia išmokti
Dėkojimas yra svarbiausias tikėjimo pratimas. Tokia nuostata turi formuotis ir atsirasti treniruojantis, geriausia tai pradėti kuo anksčiau. Nesvarbu, kad kai buvome vaikai ne per labiausiai džiaugiamės, kai ir vėl tekdavo rašyti padėkos laišką močiutei ar krikšto tėvams už kalėdines ar gimtadienio dovanas… Tačiau auklėjimo priemonė turėjo įtakos, juk šiandien tai tapo savaime suprantamu dalyku mūsų gyvenime.
Izraelio tauta irgi turėjo tai praktikuoti. Tokios šventės, kaip paschos avinėlio valgymas, yra dėkingo atminimo ritualai, per kuriuos kiekviena nauja karta įtraukiama į Dievo veikimą tautos istorijoje.
dėkojimas yra daugiau nei tik jausmas – dėkojimas yra atsakymas į Dievo veikimą, už kurį esu dėkingas.
Mes iš to mokomės ir bendruomenėje susikūrėme savų atsiminimo ritualų. Pavyzdžiui, iš ryto melsdamiesi „renkame“ padėkas, net ir tada, kai mums nėra gera. Visuomet atsiras dalykų, už kuriuos galime būti dėkingi: geras miegas, sveikata, ištikimi draugai, pavykęs darbas, netikėtas svečias vakar, taika ir nuomonių laisvė mūsų šalyje… Meldėjų maldos ir šlovinimo giesmės lyg sparnai, pakeliantys suglebusią širdį ir atveriantys ją padėkai savais žodžiais. Padėkai duoti didžiuliai pažadai, nes „kas aukoja padėkos auką, mane pagerbia, ir tam, kuris taiso savo kelią, aš parodysiu Dievo išganymą“ (Ps 50,23).
Mūsų bendruomenė kartais susirenka į šlovinimo ir padėkos šventę. Kartu prisimename praėjusius įvykius ir pasakojame vienas kitam apie dovanas, kurias esame gavę, – apie didelius ir mažus stebuklus. Taip nukreipiame savo žvilgsnius nuo savęs, nuo savo ribotų galimybių Dievo ir jo begalinių galių link. Anksčiau neturėjau didelio noro būti didelėje kompanijoje ir klausytis ilgų pasakojimų. Vėliau supratau, kad nedalyvaudama ten, kai ką prarasdavau. Juk dėkojimas yra sielos higiena. Jis apvalo mano gyvenimą nuo nepasitenkinimo, nedėkingumo ir baimės, kad kas nors nepavyks. Jis atveria akis Dievo gerumo pilnatvei, kurioje gyvename.
Padėka neleidžia susvyruoti
Aš pati galiu nuspręsti,į ką man žiūrėti, kam ir kiek leisti save kontroliuoti.
Jeigu nukreipsiu akis „žemyn“, pamatysiu, kaip man nesiseka, kur mano lūkesčiai neišsipildo, kas man dabar sunkiai sekasi, ir kas man dar turėtų priklausyti. Jeigu žiūrėsiu „aukštyn“,į Dievo gerumo pėdsakus mano gyvenime, tuomet suprasiu, kur mano žaizdos buvo išgydytos, kur buvau apsaugota, kas man pasisekė, ir kur buvau netikėtai apdovanota.
Pateiksiu vieną pavyzdį. Mano gyvenime įvyko stebuklingas lūžis, kai rimtai pažiūrėjau į 139 psalmę ir pritaikiau ją praktikoje. Joje parašyta: „Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas… aš tai gerai žinau. Tu sukūrei mano inkstus, numezgei mane motinos įsčiose“.Šiuo aspektu peržvelgusi visą savo gyvenimą supratau, kad manyje slypintis NE sau pačiai yra neteisingas, kad turiu atsikratyti nihilistinės laikysenos ir pritarti Dievo TAIP mano gyvenimui.
Dėkingumo praktikavimas nepakeičia sunkių gyvenimo aplinkybių, tačiau jis pakeičia požiūrį į jas. Tai leidžia suvokti, kad gyvename faktų sąsajose, kurios pranoksta tai, ką mes tuo momentu pajėgūs priimti. Tai neleidžia būti suklaidintam ir apsaugo nuo susikoncentravimo į save.
Bonhoefferis knygoje „Gyvenimas kartu“ primena: „Tik tas, kuris dėkoja už mažus dalykus, gauna didelius“. Nedėkingumas, skundai dėl skurdo, silpnumo, mažo tikėjimo,įspūdingos patirties ir dovanų troškimas kaip tik trukdo Dievui patikėti mums daugiau ir didesnių dalykų.
Šlovinimas pakylėja
Prancūzų filosofas Gabrielius Marcelis dėkingumą vadina mūsų sielos vartų sargu, saugančiu mus nuo griaunančių jėgų. Kaip tai atrodo praktiškai, parodysiu pateikdama kelis pavyzdžius.
Viena jauna moteris įtikinamai pasakojo, kaip dėkingumo kupini prisiminimai labai konkrečiai sunkiomis dienomis jai tapo dvasiniais ginklais: „Kai išgyvenu ką nors labai gražaus – pavyzdžiui, nuostabūs susitikimai arba pasisekęs darbas – visuomet per ramybės laiką vėl viską detaliai permąstau ir pasidžiaugiu kiekviena smulkmena, kaip kokiu vertingu lobiu, ir pakalbu apie tai su Dievu. Savo fantazijoje sukūriau vidinę lobių skrynią, kurioje saugoju šiuos prisiminimus. Aš nuolat sugrįžtu prie jos ir ištraukiu lobius, kad galėčiau jais pasidžiaugti ir pasakyti Dievui, kaip man patinka. Kelias mano prisiminimų ir padėkos link ilgainiui praktikuojantis vis trumpėja ir tampa įprastu dalyku. Net kai sunkiais laikais man sekasi blogai, ir čia ir dabar negaliu rasti nieko, verto padėkos, aš turiu šį lobį. Jeigu sąmoningai jį išsitraukiu, pasidžiaugiu, siedama tai su šviesiais ir padėkos vertais prisiminimais, tuomet man tampa lengva pasitikėti Dievu, nes man kartu su juo jau pavyko“.
Viena bendradarbė pirmaisiais įtikėjimo metais nusprendė padaryti tokį eksperimentą ir patyrė, kaip pasikeitė jos širdis ir pagerėjo santykiai su kitu žmogumi. Apmąstydama Dievo akivaizdoje šiuos santykius ji staiga suprato, kad jai reikia nuolat ieškoti aname žmoguje meilės vertos savybės ir už ją dėkoti. Ir tai ji turi daryti keturias savaites! Po to ji patyrė tris stebinančius dalykus: 1. Apie save: kokia kerštinga ir nepatenkinta yra jos širdis, nenorinti pamatyti kitame gera; 2. Apie kitą asmenį: pamažu ji galėjo visai kitaip jį matyti; 3. Apie Dievą: kitam žmogui jis rodo tokią pat meilę ir kantrybę.
Įvesti naujovių
Vienas senas mano draugas sunkiausios gyvenimo krizės metu suprato, kokia gyvybiškai svarbi gali būti padėka.
„Po keturiasdešimt devynerių be galo laimingų metų mano žmona netikėtai mirė po, rodos, sėkmingai praėjusios operacijos. Tada jaučiausi kaip kokia būtybė, kuriai ką tik amputavo tris ketvirtadalius jos esybės. Likęs ketvirtadalis bandė kažin kaip išgyventi. Vieną dieną aš nebenorėjau gyventi. Tuomet į rankas papuolė 109 psalmės 30 eilutė: ‘Visu balsu dėkosiu VIEŠPAČIUI, giesme šlovinsiu jį žmonių spūstyje…‘ Iki tol negalėjau nei melstis, nei dalyvauti pamaldose, ir Dievas man buvo pasidaręs visai blogu. Ir štai pajutau, kad kuo daugiau dėkoju, tuo daugiau jėgų gaunu nenusakomą kančią iškęsti. Aišku, mano padėka buvo pilna dejonės lyg katės, kuriai užmynė ant uodegos, kniaukimas. Padėka ir šiandien diena po dienos teikia man naujų jėgų nugyventi likusį gyvenimą su džiaugsmu“.
Psalmėse meldėjai atveria Dievui širdį ir pasako tai, ką jie jaučia – su visu bejėgiškumu, baimėmis, pykčiu ir skundu, kad turi kentėti. Bet čia jie nesustoja. Jie prisimena, kas yra Dievas, ir ką jie iš jo jau yra patyrę, ir tada įvyksta pasikeitimas: „Dėkoju tau, nes tu išgelbėjai mane nuo priešų“ (Ps 18,49); „…nes jis išgirdo mano pagalbos šauksmą. VIEŠPATS mano stiprybė ir mano skydas“ (28,6-7). Pasitikėjimas ištikimuoju Dievu išsklaido netikėjimo rūką ir horizontas vėl laisvas ir tolimas.
Vertė Vilija Ulienė
