Tai buvo taip seniai, kad nei „perestroika“, nei Sąjūdžiu dar nekvepėjo. Mes, aspirantai (dabar būtų – doktorantai) rengėmės filosofijos istorijos egzaminui ir klausėmės senovės graikų filosofijos žinovės docentės Kristinos Rickevičiūtės paskaitos. Dabar neprisimenu, kokiame kontekste ji ištarė gerai žinomą frazę, jog nieko naujo nėra po šia saule, bet prisimenu, kad išdrįsau paklausti, kaip šį teiginį suderinti su tuomet dar „vienintelės teisingos“ marksistinės filosofijos tvirtinimu, jog viskas vystosi, kinta. Docentė liūdnai nusišypsojo, pasakė: „Senovės graikai buvo visiškai teisūs – nieko naujo nėra po šia saule. Bet viskas nors truputį kitaip!“.
Šiuos žodžius prisiminiau įsiliepsnojus ginčams dėl Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo projekto. Išties, nieko naujo nėra po šia saule! Apgaulė, klasta, apsimetimas kitokiu, nei iš tiesų esama, maištingos dvasios numaldymas kitaros ir lyros garsais – visa tai žinoma buvo ir Homero laikais. V a. pr. Kr. gyvenęs Herodotas persų karalaius Kyro lūpomis tvirtino, kad žmonių likimas eina ratu, ir praeitis stebėtinai primena dabartį (Herodotas. Istorija. Vilnius: Mintis, 1988, p. 23, 50-52, 69, 86).
Apsupto Aliato kariuomenės Mileto valdovas Trasibulas visą mieste esantį maistą ir svaiginančius gėrimus paliepė nugabenti į aikštę, o miletiečiams paliepė gerti, puotauti. Visa tai pamatė atvykęs Aliato šauklys ir pranešė savo valdovui, kad miletiečiai, užuot mirę iš bado, puotauja. Aliatas pult neišdrįso, Miletas liko išgelbėtas.
Medijoje gyvensęs Dejokas užsimanė valdžios, bet jos siekė ne ginklu, o tariamu savo dorumu, teisingumu. Visi jo dorybėmis patikėjo ir jį išrinko karaliumi. Vos tik Dejokas įgijo valdžią, kai tapo tironu. Šalį valdė pasitelkęs krūvą seklių, kurie viską matė, girdėjo, Dejokui pranešdavo, o tas žiauriai baudė.
Krezas, bijodamas prarasti persų malonę, Kyro paprašė, kad į maištinguosius Sardus pasiųstų savo pasiuntinį, kuris persivilktų kitokiais drabužiais, Sardų vaikus išmokytų skambinti kitara ir lyra. Tada tie vaikai iš vyrų virs moterimis, ir galima bus nebijoti, kad jie vėl sukils.
Jei Herodotas apgaulių (tiesa, ne vien jų) istoriją tiktai atskleidė, tai išgarsėjęs savo aporijomis, dėl kurių ir dabartiniai logikai suka sau galvas, jo bendraamžis Zenonas Elėjietis pasiūlė eristikos meną. Eristikos tikslas – ne tiesos siekis, o siekis bet kokiomis priemonėmis pašnekovą įtikinti tuo, kas jam yra sakoma, nežiūrit to, ar tai yra tiesa, teisinga, logiška. Štai klasikinis eristikos pavyzdys.
Eristikos tikslas – ne tiesos siekis, o siekis bet kokiomis priemonėmis pašnekovą įtikinti tuo, kas jam yra sakoma.
Du Atėnų polio piliečiai nesutarė, kam priklauso šalia jų žemių esantis dar vienas žemės sklypas. Pirmasis pilietis savo teisę valdyti tą sklypą grindė žmonių liudijimais, jog kadaise sklypą valdė jo protėviai. Antrasis pilietis su tuo nesutiko. Nutarė ginčą išspręsti teisme. Pirmasis pilietis pasikliovė savo gebėjimu viską paaiškinti logiškai, o antrasis pasisamdė demagogą.
Demagogais buvo vadinami išsilavinę (sofistų apmokyti) žmonės, kuriems pavesdavo tvarkyti polio ūkinius, finansinius, teisinius reikalus. Šiandieną juos vadintume valstybės tarnautojais. Kai visos protingos kalbos išseko, netikėtai demagogas pirmojo piliečio paklausė: „Ar ne jūs pametėte ragus?. – „Ne, – nustebo žmogus, – tikrai jų nepamečiau.“ – „Piliečiai teisėjai, – demagogas suriko, – jei jis nepametė savo ragų, tad jis raguotas! Bet jei jis raguotas, negeba susitvarkyti net su savo žmona, tai kaip susitvarkys su dar vienu žemės sklypu?! Kam jis jam reikalingas?!“. Teisėjai nusprendė, kad demagogas teisus, žemės sklypas atiteko antrajam Atėnų polio piliečiui.
Eristika tapo sofistų mokymo metodu. Šie senovės graikų filosofai atėniečius (ir pirmiausia demagogus) mokė ne tiktai menų, gimnastikos, matematikos, logikos, bet ir eristikos. Ne tik mokė, bet ir ja puikiai naudojosi. Tik Sokratui pavyko jų subtilią apgaulę praskleisti, bet savo gyvenimo kaina.
Sofistai tvirtino, kad nėra vienos ir visuotinos tiesos, kiekvienas žmogus turi savo tiesą; ir ji keičiasi, kinta. Jie buvo įsitikinę ir to mokė kitus, kad dorovės nėra bei negali būti vienos, nes viskas yra skirtingų papročių ir susitarimų dalykas. Jie ragino tirti ne gamtą, o žmogų, nes tik žmogus yra visų daiktų matas, o praktinių tikslų siekiantys tyrimai privalo remtis jusline patirtimi grindžiamais faktais, o ne proto konstruktais.
Bene žymiausio sofisto Protagoro ištarta frazė, kad „žmogus yra visų daiktų matas“ (šiandieną dažniau sakoma: „Žmogus yra visų vertybių matas“) tapo savotišku humanizmo manifestu. Sofistinė filosofija – tai humanistinė filosofija, atsigrįžusi į žmogų ir jo reikmes. Bet ji yra ir reliatyvistinė, konvencionalistinė filosofija, net vilties nenorinti niekam suteikti, kad pasaulyje yra kas nors tikro ir tvirto, ką Sokratas, o vėliau ir Platonas, vadino gėriu, tiesa.
Po dviejų su puse tūkstančio metų sofizmas atgimė ir suklestėjo. Tik dabar jis ne sofizmu vadinamas, o postmodernizmu. Postmodernistai ne tik plėtoja sofistų mintis, bet ir reikalauja dekonstruoti (sugriauti) įsivyravusią pasaulėžiūrą bei pasaulėjautą, o ant griuvėsių statyti tikrovės kaleidoskopinį žaismą, kuriame žaižaruojanti laisvė būtų pagardinta S. Freude‘o įvardintais seksualiniais kompleksais. Be to, politikoje jis vargu ar atsiejamas nuo neoliberalizmo idėjų, o pastarosios, pasak Vytauto Rubavičiaus ir kitų autorių, paradoksaliai persipynė su bene aršiausiu liberalizmo priešu – marksizmu.
Nors eristikos sinonimu tapęs demagogijos terminas jau senovės graikų pradėtas tarti su panieka, bet eristika (demagogija) postmodernizmo epochoje niekur nedingo. Su ja susiduriame vos ne kasdieną, kai kuriems žmonėms ji net profesija tapo. Šios profesijos atstovai save vadina influenceriais (lietuviškai būtų „nuomonės formuotojais“). Influenceriai net slėpti nebando, kad jų „formuojama nuomonė“ su tiesa, o kartais ir logika, dažnai nieko bendro neturi. Jiems svarbu siekiamas tikslas, o ne tiesa. Bet atvirai išsakomas tikslas ne visiems gali patikti, todėl stengiamasi jį užmaskuoti įtaigių, kartais net simbolinę prasmę turinčių žodžių srautu.
žodžiai paveikūs, jie keičia sąmonę, o sąmonė keičia pasaulį.
Nes žodžiai paveikūs, jie keičia sąmonę, o sąmonė keičia pasaulį. Tą senovės graikai irgi žinojo. Tai, ką vadiname būtimi arba tikrove, jau paminėto Zenono Elėjiečio mokytojas Parmenidas susiejo su mąstymu: mąstyti ir būti yra tas pats. Tad būties esmė esanti mąstymas, arba tai, ką vėliau Platonas pavadino idėjomis. Po beveik dviejų tūkstančių metų Rene Descartes‘as rašys: „Cogito, ergo sum” (“Mąstau, vadinasi esu”). Dar po dviejų šimtmečių G. W. Hegelis kartos Parmenido žodžius: mąstymas ir būtis yra tapatūs dalykai. Bet tai, kas yra mąstoma, išsakoma žodžiais. Tad ne tik mąstymas, bet ir jį išsakantis žodis įtakoja tikrovę, ją keičia, o gal net ir kuria.
Savaip šią mintį perteikia krikščioniška sąmonė. „Iš pradžių buvo Žodis. [….] Tas žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ – taip prasideda apaštalo Jono Evangelija. Be abejo, čia kalbama apie Jėzų, kuris, būdamas Dievas, buvo ir žmogus, gyveno tarp mūsų. Bet prieš tampant žmogumi Jis buvo tik žmogumi tapsiančio Dievo idėja, mintis, dieviškas Žodis.
Šiandieną vargu ar kas nors prisimins Parmenidą, o ir jo pasekėjai jau seniai pamiršti. Bet supratimas, kad sąmonė gimdo žodžius, o žodžiai paveikia sąmonę, ir taip mintys tampa kūnu, niekur nedingo.
Dar daugiau, jis tapo šiuolaikinių socialinių technologijų pagrindu. Jei Krezas siūlė tik persirengti moteriškais rūbais ir užliūliuoti maištingą Sardų jaunimą kitaros garsais, jei Dejokas užliūliavo tautą tariamomis savo dorybėmis, o Mileto valdovas vardan saugumo paskutines maisto atsargas įsakė sušlamšti, tai dabartiniai neoliberalūs ir postmodernūs homoseksualų teisių bei laisvių gynėjai siekia įtikinti, kad rengiamas Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymas su homoseksualais beveik nieko bendro neturi. Nes jis, atseit, skirtas ne tiek gan neskaitlingų homoseksualų teisėms bei laisvėms apginti, kiek daugiau nei pusei milijono Lietuvos vyrų bei moterų, kurie neįregistravę santuokos gyvena kartu. Aš nežinau, iš kur šis skaičius atsirado, bet jis nuolat kartojamas.
Šį argumentą girdėjau nesyk. Ir net buvau patikėjęs, kad Partnerystės įstatymas tikrai reikalingas, nes jis apgins ne tik homoseksualų, bet ir sugyventinių teises. Čia žodį „sugyventiniai“ vartoju tą prasme, kurią jam jau seniai suteikė liaudis, ir kuris įtvirtintas LR Civilinio Kodekso 3.229 straipsnyje – tai vyras ir moteris, kurie neįregistravę santuokos gyvena bendrai. Tiesa, Civilinis Kodeksas (toliau – CK) naiviai patikina, kad sugyventiniai turi tikslą sukurti šeimyninius santykius, t. y., susituokti, bet vargu ar visi sugyventiniai tą daro ir ketina daryti.
Bet kai kelis kartus perskaičiau Partnerystės įstatymo projekto tekstą ir jame esančias nuorodas į CK, supratau, jog aš klydau. Nes šis įstatymas yra gryna demagogija, arba eristika. Sugyventiniams, kurių Lietuvoje iš tiesų ganėtinai daug, jis nereikalingas ne tiktai todėl, kad jų teisės ir pareigos yra kuo aiškiausiai apibrėžtos CK, bet dar ir todėl, kad savo partnerystės dauguma sugyventinių ne tik neužregistravo, kaip to reikalauja CK, bet ir neketina šito daryti.
Ką tik minėjau, visos sugyventinių teisės ir pareigos įvardintos CK, ir konkrečiai – 15 skyriuje. CK 3.229 straipsnis tokį bendrą gyvenimą nedviprasmiškai partneryste vadina. Kita vertus, Partnerystės įstatymo (projekto) 9 straipsnis nurodo, kad visos partnerių teisės ir pareigos yra nustatytos CK. Apstu ir konkrečių nuorodų į CK straipsnius (3.37 – 3.48 str., 3.42 str. 1 d., 3.43 str. 2 d., 3.47 str., 3.229 – 3.235 str.). Todėl teisėtai kyla klausimas: kam reikalingas dar vienas partnerystės santykius reguliuojantis teisės aktas (Partnerystės įstatymas), jei partnerystė ir jos teisiniai santykiai jau seniai yra apibrėžti?
Čia ir regiu eristiką, arba demagogiją – užmaskuotą apgaulę.
Atsakymas peršasi paprastas: jis reikalingas tik homoseksualių, translyčių ir t.t asmenų partnerystei įteisinti, ir niekam kitam! Bet visa tai slepiama, Įstatymo projekte apie homoseksualus, translyčius ir pan. nė žodžio nėra. Čia ir regiu eristiką, arba demagogiją – užmaskuotą apgaulę. Jei CK 3.229 straipsnyje partneriais apibrėžiami įregistravę partnerystę asmenys ir aiškiai nurodoma, kad tie asmenys yra vyras ir moteris, tai Įstatyme (2 str.) partneriais apibrėžiami asmenys, kurie partnerystę įregistravo, ir nieko daugiau. Tad nesunku suprasti, kad parteriais čia laikomi bet kurie asmenys, net ir taip vadinamos „trečiosios lyties“.
Tebūnie taip, sutinku. Ir net pritariu seniai subrendusiai minčiai, kad jei du vienos lyties asmenys negali gyventi vienas be kito, tai ne tik reikia pripažinti jų teisę gyventi kartu, bet ir tą teisę užtikrinti. Bet jų teisę gyventi kartu (ir iš čia kylančias pareigas, atsakomybę, pagaliau santykius kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis) būtina apibrėžti nedviprasmiškai. Mano manymu, siekiant tiesos, o ne eristikos, reikėtų įstatymą pavadinti Vienos lyties asmenų partnerystės įstatymu, ir niekaip kitaip.
Tačiau taip pavadintas įstatymas vargu ar būtų priimtas. Nes politikai puikiai supranta, kad bent kol kas didžioji Lietuvos visuomenės dalis vienos lyties asmenų santuokai nepritaria, tad bijoma, kad nepritars ir vienos lyties asmenų partnerystei.
Zenono Elėjiečio veidmaininga eristika giliai įleido šaknis ir iki šiol neišnyko.
Būtent ta baimė Partnerystės įstatymo rengėjus ir jo šalininkus verčia veidmainiauti, klaidinti visuomenę sakant, kad Partnerystės įstatymas skirtas ne tik homoseksualams, bet ir sugyventiniams vyrams bei moterims. Elgiamasi panašiai, kaip pasielgė senovės graikų demagogas, pavartojęs įžeidžią ragų metaforą tam, kad ginčijamą žemės sklypą atiduoti jį pasamdžiusiam Atėnų piliečiui. Žmonos neištikimybė savo vyrui nieko bendro su nuosavybės teise neturi, bet senovės graikų demagogui tai kuo mažiausiai rūpėjo.
Panašiai elgiamasi ir dabar. Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymas ir CK XV skyrius „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ irgi nieko bendro neturi, nes juose esmingai skiriasi partnerių apibrėžimai, bet šiuolaikiniams demagogams į tai nusispjaut. Viešai skelbdami mintį, kad Partnerystės įstatymas tik patikslina CK nurodytas partnerių teises ir pareigas, jie šiuos teisės aktus vos ne tapatina (tai regima net iš jų pavadinimų) ir taip maskuoja Partnerystės įstatymo tikrąją paskirtį. Ją jau minėjau – tai siekis įteisinti homoseksualių žmonių partnerystę, o vėliau, galimai, ir jų santuoką. Zenono Elėjiečio veidmaininga eristika giliai įleido šaknis ir iki šiol neišnyko. Nieko naujo po šia saule nėra…
