Paskaitas apie žmonijos ateitį dažnai pradedu klausimu – kaip čia nutinka, kad turėdami daugiau kaip 8 milijardus protingų būtybių, negalime sukurti tvarkingo, taikaus, draugiško pasaulio. Politinę „darbotvarkę“ mums rašo visokie Maskvos maniakai, o mes, pasirodo, su visomis savo proto ir jėgos galiomis, nieko negalime jiems padaryti. Net tokie diktatūrų „mažiukai“, kaip anas Minske ar Venesueloje, susiskaičiuoja rinkimų balsus, kaip jam reikia ir ką? O su tais karais? Lyg ir visi jų nenorime, bet… Kai manęs klausia, iš kur čia toks gudrus, kad tiksliai išpranašavau karą, atsakau, kad didelių gudrybių čia nereikia – karas visada buvo, nors absoliuti dauguma jo nenorėjo, karas tikrai bus, bus iki to laiko, kol nepasikeis žmogaus prigimtis, o ji… nesikeičia.
Kiekvieną kartą, kai pasibaigia koks didelis karas, sakoma, kad dabar atėjo laikas sukurti naują tvarką pasaulyje, tokią, kad karų nebebūtų. Prisiminkime, po Napoleono sutriuškinimo pasaulio sutvarkymas patikėtas imperijoms, po Pirmojo pasaulinio – visuotiniam susitarimui, pavadintam Tautų Lyga, po Antrojo pasaulinio – dar kai kam, po Šaltojo karo – vilčiai, kad diktatūros „nugaišo“ ir gera politinė valia bei globalizacija bus tinkamiausia forma gyvenimui be karo. Kaip nujaučiate, nė vienas Pasaulio Tvarkos modelis neatlaikė laiko išbandymų. Dabartinis karas rodo, kad viltingoji vientisa ir laisva Europa „nuo Vankuverio iki Vladivostoko“ buvo tik graži svajonė. O tai, kad globalios politikos kuluaruose vis daugiau kalbų apie galimai naują Pasaulio Tvarką, ženklas, kad reikia ieškoti naujo tvarkos modelio. To naujo taikaus ir tvarkingo pasaulio, kurio iki šiol nepavykdavo sukurti. Gal jau dabar pavyks?
Pradžiai, kad būtų lengviau susivokti, keli teoriniai ekskursai. Teoriškai teigiama, kad Pasaulio Tvarką lemia iš esmės penki faktoriai, kuriuos turi galvoje pradžioje teoretikai, o paskui ir praktikai.
Pirmasis – Pasaulio Tvarka turi būti visiems ar bent jau daugumai priimtina. Tai reiškia, kad taisyklės, pagal kurias vyksta pasaulio gyvenimas, yra tokios, kurių naudingiau laikytis, nei jas laužyti… Na, tarkime, kaip jau Kelių eismo taisyklės, kurių laužymas yra dažniausiai nuostolingas.
Antras – tvarka turi užtikrinti globalų stabilumą, leidžiantį išsaugoti žmones (Homo sapiens rūšį) ir žmonių išgyvenimą užtikrinančias sąlygas. Suprantama, kad taika gali būti įgyvendinta bendru sutarimu. Kad ir kiek nekęstume vieni kitų, teks susitarti dėl klimato kaitos, gėlo vandens ir dar daug kitų dalykų. Gal ir nesinori taip sakyti, bet visi esame lyg vieno bendrabučio gyventojai, kurie pjaunasi dėl vietos bendroje virtuvėje, tačiau yra suinteresuoti, kad bendrabutis nesugriūtų…
Trečias – Pasaulio Tvarka turi būti „įperkama“, t.y. tokia, kad apsimokėtų ją įgyvendinti ir saugoti, o ne ieškoti alternatyvų. Jei taikai palaikyti reikia daugiau resursų nei karui, tada karas tampa labai tikėtina perspektyva. Pasauliniai karai kilo nebyliai sutarus, kad karu galima pasiekti daugiau nei derybomis ar ekonomine konkurencija.
Ketvirtas – Tvarka turi būti savaip komfortabili, suderinama su įprastu gyvenimo būdu, papročiais ir įpročiais. Na, kad atrodytų, jog yra taip, kaip ir turėtų būti.
Galiausiai penktas – Tvarka turi būti morali. Tai gal svarbiausia, nors ne visada suprantama. Gyvenimas taikoje – tai ne šiaip sau ramybė. Ramybė turi būti pasiekta neišdavus savųjų interesų ir nepabėgus nuo svarbiausių problemų. Teoretikų teigimu Pasaulio Tvarkos demoralizacija visada būdavo jos silpnėjimo pradžia. Ar su nesilaikančiais tvarkos reikia sutarti, ar pedantiškai kovoti? Sutarti pigiau, bet amoralu, o kova reikalauja aukų. Ar mums vis tiek, iš ko perkame naftą ir pigesnes prekes – iš sukčiaus ar iš sąžiningo verslininko? Kita vertus, ar galima nugalėti Hitlerį nepaskelbus karo visai Vokietijai, ar galima apginti Ukrainą nuo Rusijos, nekariaujant su Rusija? Šie klausimai nejučiomis tampa jau visai ne filosofiniai, o praktiniai.
Politinę „darbotvarkę“ mums rašo visokie Maskvos maniakai, o mes, pasirodo, su visomis savo proto ir jėgos galiomis, nieko negalime jiems padaryti.
O jei jau kalba apie būsimą tvarką, tai jos kūrimo kelyje jau šiandien matosi kelios sunkiai sprendžiamos problemos.
Pirmoji problema: partneriai ir priešininkai. Jei mes – euroatlantinė bendrija laikome save ta teisingąja pasaulio dalimi, taisyklių rašytoja bei moralės standartų pavyzdys, turime pačiai sau pasakyti, kur slypi mūsų problemos ir kai su jomis tvarkytis. Didžiausios „bėdos“ mums šiandien yra dabartinės tvarkos ardytojos – Kinija bei Maskvos valstybė, nekalbant apie visą eilę mažesnių… Ar su jomis reikia sutarti ir jas, kaip blogį, naikinti. Prisipažinkime, nežinome. Pamenate laikus, kai Hitleris su Stalinu buvo mums derybų parneriai. Ir Miloševičius, ir Arafatas, ir talibai… Nors galiausiai iš tokių partnerysčių taika negimė, šiandien taip pat nestinga norinčių su blogiu sutarti. Sako, ne tas atvejis, Putinas – ne Hitleris, o ir blogis nenugalimas… Tad ir tos taisyklės galiausiai bus kokios, palankios visiems, ar „nenugalimiems“? Pastarieji, kaip žinia linkę veikiau kariauti, nei palaikyti taiką.
Antra problema. Tvarkos saugotojai Kur pasaulio policija ir teisėsauga? Praeityje būta įvairių mėginimų: nuo leidimų stiprioms imperijoms savo nuožiūra „tramdyti“ taisyklių pažeidėjus iki tikėjimo, kad valstybės, laikančios save demokratijomis, karų nepradeda. Bėda ta, kad demokratinėmis šalimis save vadina beveik visos, ir vis tiek kariauja, gi imperijos, tramdančios „mažiukus“ galiausiai ima tramdyti vienos kitas. O tai jau tiesus kelias į karą.
Trečioji problema. Moralė ir papročiai – kas nustatys standartus? Mano labai mylimas tarptautinės politikos guru Zbigniewas Brzezinskis ne kartą pabrėždavo, kad didžiausios mūsų problemos yra ne geografija, ekonomika ar prekyba. Didžiausios problemos yra moralinės ir jos neišsprendžiamos jokiomis techninėmis priemonėmis. Tad, pažiūrėjus kritiškai, visų ligšiolinių tvarkų silpniausia grandis buvo jau ne kartą minėti moralės standartai.
Šiuo trumpu tekstu, nenorėjau iki galo pasakyti, kokio tvarkos modelio siekiame. Jo kol kas nesame sumanę (tikrai nesame, nors apie vertybes bei raudonas linijas kalbame net paraudę). Klausiate, kaip bus, kaip tas mielas tvarkingas pasaulis galiausiai atrodys?
Tvarka bus, karas baigsis… bus ir tarpukaris. Bet tik tarpukaris.
