Esu stovėjęs prie lovos moters, kurios šlaunikaulis buvo išėstas vėžio, kituose kauluose irgi plėtėsi tos ligos kolonijos. Reikėjo trijų žmonių perkelti ją į kitą lovą. Gydytojai prognozavo porą mėnesių gyvenimo, seselės (kurios dažnai žino geriau) – porą savaičių. Vienas dievobaimingas žmogus uždėjo ant jos rankas ir pasimeldė. Po metų pacientė galėjo paeiti (beje, į kalną, negyvenama pamiške), ir gydytojas, daręs jai paskutinę rentgeno nuotrauką, pasakė: „Šie kaulai tvirti kaip uola. Tai stebuklas!“.
Tačiau ir tai nėra absoliutus maldos poveikio įrodymas. Medicina, kaip pripažįsta visi garbingi gydytojai, nėra tikslusis mokslas. Kad paneigtume onkologų prognozes, mums nebūtina griebtis antgamtinių argumentų. Visai nebūtina tikėti priežastiniu ryšiu tarp maldos ir išgijimo, nebent kas šito norėtų. Taigi iškyla klausimas: koks turėtų būti maldos veiksmingumo įrodymas? Tai, ko meldžiame, gali atsitikti; tačiau kaipgi žinoti, ar tai nebūtų atsitikę ir be maldos? Net jei dalykas būtų neginčijamas stebuklas, negalėtume iš to daryti išvados, jog stebuklas įvyko todėl, kad išgirsta mūsų malda. Be abejo, pateikti įtikinančio empirinio įrodymo, kaip kad galėtų gamtos mokslai, neįmanoma.
Tam tikri dalykai įrodomi nenuginčijamos mūsų patirties. Traukos dėsnis suformuluotas remiantis patirtimi, kad visi kūnai be išimties jam paklūsta. Tačiau netgi tuomet, jei įvyktų visa, dėl ko žmonės meldžiasi – o taip nėra – vis vien nebūtų įrodyta tai, ką krikščionys vadina maldos veiksmingumu. Nes malda yra prašymas. Prašymo esmė, kitaip nei prievartos, yra ta, kad jis gali būti išpildytas arba ne. Ir kai be galo protinga būtybė girdi riboto ir kvailo padaro prašymą, žinoma, kartais jį patenkins, o kartais ne. Nuolatinė „sėkmė“ maldoje anaiptol nepatvirtintų krikščioniško mokymo teisingumo. Veikiau įrodytų kažką panašaus į stebuklingą galią – tam tikros žmogiškos būtybės galią užvaldyti natūralią eigą, panaudoti prieš ją jėgą.
Naujajame Testamente yra vietų, kurios iš pirmo žvilgsnio, regis, žada, kad mūsų maldos bus be išimties išklausytos. Tačiau tai negali būti tikroji jų esmė. Nes tikroji Evangelijos esmė mums aiškiai rodo priešingą dalyką. Alyvų kalne meldėsi švenčiausiasis iš visų prašytojų, kad kančios taurė aplenktų jį. To neįvyko. Todėl galime atsisakyti idėjos, kad malda rekomenduotina kaip kokia patikima gudrybė.
Nuolatinė „sėkmė“ maldoje anaiptol nepatvirtintų krikščioniško mokymo teisingumo.
Yra dalykų, kurie įrodomi ne paprasta patirtimi, o dirbtinai sukeltais patyrimais, vadinamais eksperimentu. Ar tai tiktų ir maldai? Nekreipsiu dėmesio į priekaištą, kad krikščionis negalėtų dalyvauti tokiame projekte, nes jis jam uždraustas: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo, eksperimentais“. Tačiau uždrausta ar ne, – ar toks dalykas išvis galimas?
Pažinojau vieną žmogų, kuris pasiūlė, kad grupė tikinčiųjų – kuo daugiau, tuo geriau – imtųsi šešias savaites kiek įmanoma karščiau melstis už visus ligoninės A, bet ne už ligoninės B pacientus. Tada jie susumuotų rezultatus ir pažiūrėtų, ar ligoninėje A būta daugiau išgijimų ir mažiau mirties atvejų. Tą eksperimentą jie būtų galėję pakartoti dar ir įvairiu laiku skirtingose vietose, kad būtų pašalinta neesminių veiksnių įtaka.
Sunkumas tas, kad tokiomis aplinkybėmis neįsivaizduoju tikros maldos. „Žodžiai be minties niekad nepasiekia dangaus“, – sako karalius „Hamlete“. Tiesiog kalbėti maldą nereiškia melstis; kitaip atitinkamai dresiruotų papūgų grupė tiktų taip pat gerai kaip ir žmonės. Galima melstis už ligonių sveikimą tik tada, kai tau rūpi, kad jie pasveiktų. Negalima norėti, kad vienoje ligoninėje visi pacientai pasveiktų, o kitoje – nė vienas. Tai būtų daroma ne tam, kad būtų palengvintos kančios, o kad būtų nustatyta, kas įvyksta. Tikrasis maldos ketinimas skirtųsi nuo tariamojo. Kitaip tariant, kad ir ką gali padaryti liežuvis, dantys ir keliai, tai nėra malda. Eksperimentas reikalauja neįmanomo dalyko.
Taigi empiriniu keliu įrodymo ir paneigimo negalima gauti. Tačiau ši išvada ne taip atima drąsą tada, kai prisimename, jog malda yra prašymas, ir kai palyginame ją su kitais atvejais, kuriais ko nors prašome.
Į savo artimuosius su prašymais mes kreipiamės lygiai taip kaip į Dievą: prašome druskos, algos padidinimo, prašome draugų per atostogas pašerti katę, prašome moterį tekėti už mūsų. Kartais gauname, ko prašome, o kartais ne. Jei gauname, moksliškai įtikinamai įrodyti priežastinį ryšį tarp prašymo ir gavimo yra lygiai taip pat sudėtinga.
Galbūt tavo kaimynas geros širdies ir neleistų tavo katei alkti, jei pamirštum su juo susitarti. Tavo darbdavys niekad nebus labiau linkęs išpildyti tavo prašymo padidinti atlyginimą kaip tada, kai spėja, jog pas konkurentą galėtum uždirbti daugiau, ir todėl tikriausiai bet kokiu atveju padidintų tau algą, kad tik tave išsaugotų. Kai dėl moters, kuri sutinka tekėti už tavęs – ar tu tikras, jog ji tam nebuvo pasiryžusi jau iš anksto? Tavo pasiūlymas galėjo būti jos sprendimo pasekmė, o ne priežastis. Galbūt tam tikras svarbus pokalbis niekad nebūtų įvykęs, jei nebūtų buvęs jos sumanytas.
Taigi, ar prašome Dievo, ar savo artimojo, tam tikru mastu dėl mūsų prašymo poveikio iškyla tos pačios abejonės. Kad ir ką gauname, galbūt būtume gavę bet kokiu atveju. Tačiau, kaip sakiau, tik tam tikru mastu. Gali būti, kad mūsų draugas, viršininkas arba žmona sako, jog jie taip pasielgė todėl, kad to jų prašėme; ir galbūt juos pakankamai gerai pažįstame, kad būtume įsitikinę, jog pirma, jie sako vien tai, ką laiko teisinga, ir antra, pakankamai gerai pažįsta savo pačių motyvus, kad jaustųsi teisūs.
Tačiau reikia pastebėti, jog šiuo atveju savo įsitikinimą pasiekėme ne moksliniais metodais. Nesurengėme kontrolinio eksperimento, kurio metu atsisakome algos padidinimo arba nutraukiame sužadėtuves ir paskui pakartojame savo prašymą naujomis sąlygomis. Mūsų įsitikinimas yra visai kas kita nei mokslinė išvada. Jis atsirado iš mūsų asmeninio santykio su partneriais, iš asmeninės pažinties, o ne iš to, jog sužinojome apie juos tam tikrų faktų.
Mūsų įsitikinimas, kad Dievas visada girdi mūsų maldas ir kartais jas išklauso ir kad tariami išklausymai nėra vien atsitiktinumas, – tik taip ir gali atsirasti, jei, žinoma, tą įsitikinimą iš viso pasiekiame. Reikalas ne tas, kad suvestume sėkmių ir nesėkmių sąskaitą ir aptiktume, jog tam, kad sėkmės būtų laikomos atsitiktinumu, jų per daug. Tas, kuris geriausiai pažįsta žmogų, geriausiai žino, ar jis prašymą įvykdo todėl, kad buvo to prašomas. Taigi aš manau, kad tie, kurie geriausiai pažįsta Dievą, taip pat geriausiai žinos, ar jis mane pasiuntė į kirpyklą dėl to, kad kirpėjas meldėsi.
Iki šiol šį klausimą bandėme spręsti pasirinkę neteisingą išeities tašką. Jau pats klausimas, ar malda veikia, iš pat pradžių iškelia neteisingas prielaidas. „Veikti“,– tarsi būtų kalbama apie burtažodį ar mašiną, funkcionuojančią savaime. Malda yra arba gryna saviapgaulė, arba asmeniškas santykis tarp netobulų asmenų (mūsų pačių) ir visiškai konkretaus Asmens. Malda pareiškimo, ko nors prašymo prasme tėra maža šio santykio dalis; išpažintis ir atgaila yra jos slenkstis, šlovinimas yra jos šventoji vieta, o Dievo buvimas, jo patyrimas yra maldos duona ir vynas. Taip Dievas mums pasirodo. O tai, kad jis išklauso maldą, yra tik papildoma šio apreiškimo forma, nebūtinai svarbiausia. Ką jis daro, patiriame iš to, koks jis yra.
Vis dėlto prašyti malda mums leidžiama ir net paliepta. „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Ir, be abejo, iš to kyla teorinė problema. Ar galime tikėti, kad Dievo veikimui žmogus daro kokią nors įtaką savo iniciatyvomis? Nes begalinei išminčiai nereikia, kad kas nors pasakytų, kas geriausia, o begalinis gerumas neturi būti verčiamas daryti gera.
Kita vertus, Dievui nereikia ir nieko iš to, kas veikiama baigtinių jėgų, – gyvų ar negyvų. Jei norėtų, jis galėtų stebuklingai be maisto atnaujinti kūną; arba mums be ūkininkų, kepėjų ir mėsininkų pagalbos duoti maisto; arba žinių be mokytų žmonių pagalbos; arba be misionierių atversti pagonis. Vietoj to, realizuodamas Savo valią, jis leidžia bendradarbiauti dirvožemiui, orui, žvėrims ir raumenims, protui bei žmogaus valiai.
„Dievas, – sako Pascalis, – įvedė maldą, kad savo kūriniams suteiktų priežastingumo orumo.“ Tačiau ne tik malda; šio orumo Dievas mums suteikia, kada tik imamės veikti. Juk teigti, kad mano maldos turėtų daryti įtaką dalykų eigai, nėra keisčiau kaip kad tvirtinti, kad tą įtaką daro kiti mano veiksmai.
Vertė Zigmantas Ardickas
