Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos ir Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininko Audriaus Globio sveikinimo žodis konferencijos „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“, rugsėjo 6 d. Šiluvoje dalyviams.
Jūsų Eminencija kardinole Sigitai Tamkevičiau SJ, Ekscelencija Arkivyskupe Kęstuti Kėvalai, mieli kunigai, gerbiami LR Seimo ir Europos parlamento nariai, mieli bičiuliai,
džiaugiuosi galėdamas nacionalinės konferencijos „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ organizatorių vardu pasveikinti Jus visus susirinkusius čia, Šiluvoje, bei visus, stebinčius mus kitapus ekrano konferencijos informacinių partnerių dėka.
Organizatorių vardu pirmiausia noriu padėkoti konferencijos globėjams: J.E. Kauno arkivyskupui metropolitui Kęstučiui Kėvalui ir J.E. Vilniaus arkivyskupui metropolitui Gintarui Grušui už globą ir dvasinį palaikymą jau antrą kartą organizuojant konferenciją, kurioje kviečiame apmąstyti Šiluvos deklaraciją.
Visuomenės susidomėjimas pirmąja tokia praėjusių metų konferencija, kai jos transliacijų peržiūros viršijo 100 tūkst., patvirtina, jog Šiluvos deklaracijos paskelbimas buvo svarbus įvykis, o deklaracija tęsia savo gyvenimą, neprarasdama aktualumo.
Taip pat noriu padėkoti visiems konferencijos informaciniams partneriams, kurių dėka ši konferencija plačiai nušviečiama mūsų visuomenėje: Katalikų medijų centrui, internetiniams portalams DELFI, Laikmetis ir Bernardinai, Marijos ir XFM radijui, regioninei žiniasklaidai: BM TV, Dzūkijos televizijai, Šiaulių televizijai, Ventos televizijai, Pūkas TV, TV Aidas.
Noriu padėkoti ir visiems šios konferencijos prelegentams, kurie atsiliepė į organizatorių kvietimą skirti savo brangų laiką šiandien su mumis pasidalinant savo įžvalgomis.
2021 m. rugsėjo 12 d. čia, Šiluvoje, Didžiųjų Šilinių atlaidų metu buvo paskelbta Šiluvos deklaracija. Ja buvo mums siekta priminti, kad keturios kardinaliosios žmogiškosios dorybės: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas, kurias atpažino ir skelbė dar didieji Atėnų filosofai ir kurias perėmusi krikščionybė, papildydama jas trimis dieviškomis – tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis, formavo krikščioniškos civilizacijos dvasinę, moralinę ir kultūrinę erdvę, kurioje geriausiai galėjo skleistis žmogaus, kaip Dievo atvaizdo nuodėmės pažeista prigimtis ir jo asmens orumas.
Daugiau kaip du tūkstančius metų kurta krikščioniškos civilizacijos erdvė, išgyvendama pakilimus ir nuopuolius, klestėjimo periodus ir krizes, plėtėsi bei palaipsniui įgavo dominuojančią padėtį pasaulyje. Panašu, kad šiuo metu vėl gyvename gilios krizės laikais, kai krikščioniškos civilizacijos erdvėje vyksta nauja revoliucija.
Praėjusio amžiaus antroje pusėje pradėjo bręsti nauja samprata apie žmogų, kurios pasekmes popiežius Benediktas XVI 2012 m. metinėje kalboje Romos kurijai apibūdino kaip „antropologinę revoliuciją“. Ši samprata yra nauja filosofija apie žmogaus lytiškumą, arba seksualumą. Ji teigianti, kad asmens lytiškumas nebėra duotybė, kurią reikia priimti ir pripildyti prasmės, tačiau socialinis vaidmuo, kuris iki šiol buvo apibrėžiamas visuomenės, o nuo šiol jį turi apsibrėžti pats asmuo. Šioje sampratoje, pasak popiežiaus, asmuo yra „dvasia ir valia“, kuri neigia prigimtinę tvarką savo kūniškumu ir tvirtina, kad šią tvarką jis sukuria pats.
Benediktas XVI nurodė asmens formos dualumo neigimo pasekmes krikščioniškai antropologijai: „jei vyro ir moters dualumas neegzistuoja kaip sukūrimo duotybė, tada ir šeima nebėra (Dievo) kūrime numatyta tikrovė“. Dar daugiau: anot popiežiaus, „ten, kur laisvė daryti tampa laisve pačiam save pasidaryti, neišvengiamai pradedamas neigti ir pats Kūrėjas, ir žmogus kaip Dievo kūrinys, taip galiausiai paplaunant ir paties asmens kaip Dievo atvaizdo orumo pagrindą“. Benedikto XVI dėmesio centre buvo minties srovės, kurios apibūdinamos gender ideologijos vardu.
Panašu, kad „antropologine revoliucija“ vėl siekiama sugriauti „senąjį pasaulį“ ir ant jo griuvėsių statydinti naują „teisingesnį“ pasaulį išsilaisvinus iš lyties, moralės, dorybių, žmogaus kaip Dievo atvaizdo prigimties, neigiant nuodėmės tikrovę. Šv. Raštas moko, kad „medis yra pažįstamas iš vaisių“, o „antropologinės revoliucijos“ vaisiai jau pradeda sunokti – tai vis agresyviau ideologizuojama kultūra, švietimas, mokslas ir sportas, didėja visuomenės susiskaldymas ir susipriešinimas, grasinantis rimtais vidiniais ir išoriniais kariniais konfliktais, demografinė krizė kelia grėsmę ištisų tautų, taip pat ir lietuvių tautos, išlikimui.
Šių metų konferencijos organizatoriai, kviesdami apmąstyti Šiluvos deklaraciją, siekia inicijuoti mūsų visuomenėje diskusiją: Ar galime tikėtis tvarios ateities išsilaisvinę iš dorybių, t.y., nustoję ugdyti visuomenės narių gebėjimą būti protingais, teisingais, tvirtais ir susivaldančiais bei atmetę Dievo teikiamas mūsų laisvę sustiprinančias tikėjimo, vilties ir meilės dovanas ir vietoj dorybių, kaip mums siūlo „antropologiniai revoliucionieriai“, priėmę įvairių ideologinių interesų grupių vis naujai išgalvojamų teisių ir laisvių pagrindu konstruojamas modernias ideologizuotas reliatyvias vertybes?
Noriu palinkėti, kad ši konferencija ir šiandien prasidedantys didieji Šilinės atlaidai mums visiems taptų Šv. Dvasios persmelkto proto impulsu, vedančiu gilesnio Tiesos pažinimo ir drąsaus jos praktinio įgyvendinimo link.
Šiluvos Švenčiausioji Mergele Marija, melski už mus!
