Ketvirtadienį, rugsėjo 12 d., Beiruto Kankinių aikštėje Armėnų katalikų patriarchatas surengė iškilmingą ceremoniją, per kurią iš Romos buvo parvežti kardinolo ir patriarcho Grigaliaus Petro XV Agagianiano (Krikoro Bedroso Agagianiano) palaikai. Jo kūnas bus palaidotas armėnų katalikų Šv. Elijaus ir Šv. Grigaliaus Švietėjo katedroje Beiruto centre.
Agagianianas, žinomas dėl savo griežto pasipriešinimo komunistų valdymui Šaltojo karo metais, tapo ryškia figūra Katalikų Bažnyčios istorijoje. Du kartus jis buvo pagrindinis kandidatas į popiežius. 2022 m. spalio 28 d. Romoje prasidėjo jo beatifikacijos procesas – žingsnis link šventumo Katalikų Bažnyčioje.
Mirusio armėnų katalikų patriarcho palaikai į Libaną atvyko stikliniame karste, kurį nešė 12 jaunų libaniečių iš įvairių religinių konfesijų, o šis aktas simbolizavo tarpreliginę vienybę.
Grojant armėnų skautų orkestrui, dalyviai ištiesė rankas, kad paliestų karstą ir palaimintų. Kai kurie mėtė ant karsto ryžius ir rožių žiedlapius – tai Artimųjų Rytų tradicija, simbolizuojanti džiaugsmingą sutikimą.
Ceremonija, kurioje dalyvavo įvairūs politiniai ir religiniai veikėjai, prasidėjo dokumentiniu filmu apie mirusio patriarcho gyvenimą.
Nuoširdžioje kalboje dabartinis armėnų katalikų patriarchas Rafaelis Bedrosas XXI Minasianas pasakė širdingą kalbą: „Atvežėme jį į Libaną, kad parodytume pasauliui mūsų vienybę, solidarumą ir abipusę meilę tarp konfesijų ir visų partijų. Įvairių konfesijų jaunuoliai nešė karstą, kas atspindi tikrąjį Libano šeimos atspindį.“
Didžiausios Libano krikščionių bendruomenės vadovas maronitų patriarchas kardinolas Bechara Boutrosas al-Rahi patvirtino, kad dvasininko kapas bus armėnų katalikų Šv. Elijaus ir Švento Grigaliaus Švietėjo katedroje Kankinių aikštėje, Beirute.
„Jis yra vienas iš Bažnyčios tarnų, kurių kūnas liko nepakitęs, – pridūrė jis. – Tikimės, kad šis stebuklas palengvins prašymą jį beatifikuoti. Bet kuriuo atveju jis bus palaimintasis ir didis šventasis. Sveikiname Armėnų katalikų Bažnyčią, visas Bažnyčias ir visą Libaną. Dievo stebuklai yra dideli jo šventuosiuose“.
Beiruto patriarchalinės vyskupijos pagalbinis vyskupas Krikoras Badishahas pareiškė: „Dėl nuostabaus daugybės dalyvių dalyvavimo Kankinių aikštė vėl tapo ne tik vieta, bet ir nacionaliniu simboliu, vienijančiu visus libaniečius, nepriklausomai nuo jų priklausomybės. Tai vilties švyturys, šviečiantis virš mūsų mylimos tėvynės ir nuolat primenantis mums apie mūsų bendras vertybes ir nepalaužiamą vienybę.“
Ceremonijos metu dainininkė Layal Nehmé Matar, lydima Libano kariuomenės orkestro, atliko dainą, kuri suteikė pagarbos ir iškilmingumo atmosferą.
Iniciatyva beatifikuoti Agagianianą prasidėjo nuo buvusio armėnų katalikų patriarcho Krikoro Bedroso XX Ghabroyano. Ji įgavo pagreitį, kai dabartinis patriarchas Minasianas maždaug prieš dvejus metus paprašė atverti Agagianiano kapą ir atidengti jo akivaizdžiai nepažeistą kūną.
Nors Bažnyčioje nėra oficialaus protokolo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar kūnas yra nepažeistas, o nepažeistumas nelaikomas šventumo požymiu, daugelis šventųjų laikomi nesuteptais. Oficialus procesas dėl galimos jo kanonizacijos pradėtas Romoje 2022 m. spalio 28 d.
Šis etapas apėmė išsamų tyrimą, kurio metu buvo nagrinėjami visi Agagianiano gyvenimo ir dorybių aspektai. Informacija buvo renkama iš rašytinių dokumentų ir amžininkų liudininkų, taip pat iš pasakojimų apie stebuklus, priskiriamus jo užtarimui. Šiuo metu procesas sparčiai vyksta.
Agagianianas garsėjo savo dorybingumu. Mergelė Marija užėmė ypatingą vietą jo dvasingume, jis buvo atsidavęs Švč. Jėzaus Širdžiai ir Eucharistijai. Jis pasisakė už teisingumą ir tarnavo atstumtiesiems, įskaitant pagyvenusius žmones, našlaičius ir neįgaliuosius. Net tapęs vyskupu, jis ir toliau lankė armėnų diasporą visame pasaulyje.
Agagianianas ėjo keletą svarbių pareigų Bažnyčioje. Popiežiaus Pijaus XII 1946 m. paskirtas kardinolu, 1958-1970 m. vadovavo Šventajai tikėjimo skelbimo kongregacijai (Propaganda Fide), būsimajai Tautų evangelizavimo kongregacijai, ir vadovavo popiežiaus komisijai, atsakingai už Rytų Katalikų Bažnyčioms skirtų įstatymų rengimą. Be to, popiežius Paulius VI jį paskyrė vienu iš keturių paskutiniųjų Vatikano II Susirinkimo (1962-1965 m.) metų moderatorių – svarbiausio šiuolaikinės katalikybės istorijos įvykio. Tais laikais, kai popiežius retai išvykdavo iš Romos, Agagianianas buvo Šventojo Sosto pasiuntinys, aplankęs daugelį šalių įvairiuose žemynuose. Du kartus – 1958 ir 1963 m. – jis buvo laikomas „papabile“, t. y. rimtu kandidatu į popiežius.
Agagianianas buvo gruzinų ir armėnų kilmės, tačiau 1935 m. atvykęs į šią šalį kaip apaštališkasis vizitatorius įgijo Libano pilietybę. Po metų, būdamas 42 metų, jis tapo Armėnų katalikų bažnyčios patriarchu.
Jis užmezgė glaudžius ryšius su įvairiais Libano visuomenės sluoksniais ir stengėsi suartinti politikus. Dažnai rinkdavosi juos į privačius susitikimus armėnų katalikų vienuolyne Džunijoje (Libano kalnas). Agagianianas suvaidino svarbų vaidmenį sutaikant maronitų patriarchą Paulą Meouchi su tuometiniu Libano prezidentu Camille’u Chamounu. Jis taip pat padėjo paskirti Charlesą Helou (vėliau tapusį Libano prezidentu) pirmuoju Libano ambasadoriumi Vatikane.
Agagianianas buvo vadinamas „patriarchu statybininku“ dėl daugybės savo architektūrinių projektų, įskaitant mokyklą ir našlaičių prieglaudą Anjare, Libane. Jo palaikai ilsisi armėnų katalikų Švento Elijaus ir Švento Grigaliaus Apšvietėjo katedroje, kurią jis pastatė pačiame Beiruto centre.
