Istorinių sukakčių kalendoriai primena daug dalykų, nutikusių rugpjūčio pabaigoje, primena, kad paskutinėmis mėnesio savaitėmis būta slaptųjų protokolų, juodų kaspinų, viltingų susikibimų rankomis, beviltiškų bandymų gelbėti imperijas. Tame sukakčių margumyne radau, kad beveik prieš 500 metų gimė žmogų primenanti būtybė, istorijoje minima Jono (Ivano) Žiauriojo vardu-pravarde.
„Užkliuvau“ už jo ne todėl, kad šiuo padaru galima būtų tiesiog gėrėtis ar tiesiog nekęsti. Jis pats kaip žmogysta gal neminėtinas, tačiau minėtinas kaip tipažas. Tipinis psichopatas valdžioje, ne pirmas ir ne vienintelis, kurio „pavažiavęs stogas” lėmė ilgalaikes, dažniausiai nemalones istorines pasekmes ir jo šaliai ir jos kaimynėms. Galima iš praeities traukti visokias keistenybes, kai arkliai tapdavo senatoriais, o miestai degdavo, kad „būtų gražu pažiūrėti“, bet mums tai jau tikrai pavyzdžių toli ieškoti nereikia, savo kailiu jaučiame – „pavažiavusių“ nestinga net artimoje kaimynystėje.
Anuomet psichopatai sostus dažniausia paveldėdavo, dabar jie ne ką rečiau yra išrenkami. Atrankos būdas skirtingas, bet pasekmės panašios. Išvados: demokratija nuo kvailo pasirinkimo neapsaugo, demokratija jį ne tik pateisina, bet ir įteisina. Per didelė teisė rinktis yra lygiai taip pat žalinga, kaip ir pernelyg didelis pasirinkimo ribojimas. Teigiama, kad psichikos ligos vis dažniau minimos pacientų ligų istorijose, tad visiškai tikėtina, kad psichikos ligonių politinių lyderių sąrašuose taip pat proporcingai dažnėja. Jei šiandien turime apie 200 valstybių, tai tikėtina, kad bet dešimčiai iš jų vadovauja garbūs vadovai, kuriems „ne visi namie“. Psichopatų pagal apibrėžimą turėtume vengti, tačiau stebint jų psichopatų valdymus, peršasi vaizdelis, kad būtent tokie valstybių teritorijas plečia, o išmintingi geraširdžiai valdovai jas praranda. Gal jie ne geraširdžiai, jei tiesiog tokie norintys gyventi taip, kaip jiems galvojasi, o galvojasi, kad gyvenasi gerai. O kartais galvojasi, kad anieji „pavažiavę“ visai panašūs į sveikus, o ir „pavažiavimai“ dabar dažniausiai nebe ligos, o tik tapatybės. Geriau nematyti ir nenagrinėti. Nekvestionuojama dauguma politikos lyderių serga trumparegyste, čia jau nepaneigsi. O kas nutinka kai ligos negydomos? Kaip sakė toks Winstonas Churchilis – gėda ir karas.
Karas – skausminga procedūra, bet kartais vienintelis vaistas nuo epidemija plintančios jau minėtos politinės trumparegystės. O prisiminiau visa tai, ne todėl, kad Ivano gimtadienis. Čia taip sutapo. Vienas kolega iš tolimos nuo mūsų šalies paklausė, kaip čia yra (kažkaip sunkiai įsivaizduojama), kad Maskvos valdovas, beveik lygiai prieš metus nužudė savo artimą bendražygį, vos ne savo brolį ar sūnų, vos prieš kelias dienas pažadėjęs pats jį saugoti? Ogi maskvėnams tai ne naujiena, turėjo Ivaną, kuris sūnų nužudė. Ir ką? Maskvėnai juo didžiuojasi… Bet nenustebkite, jei ryt jie sakys, kad niekada nemylėjo savo administratoriaus. Tik bijojo. Baimė – valstybės pamatas. Administratorius mėgaujasi, kalbėdamas, kad gali, jei panorės, sugriauti visą pasaulį. Būtų maloniau didžiuotis, kad gali pasaulį statyti, šviesti, džiuginti. O štai – džiaugsmas, kad gali sugriauti.
Administratorius mėgaujasi, kalbėdamas, kad gali, jei panorės, sugriauti visą pasaulį. Būtų maloniau didžiuotis, kad gali pasaulį statyti, šviesti, džiuginti. O štai – džiaugsmas, kad gali sugriauti.
Šiandien nugirdau, kaip vienas rusiškai kalbantis komentatorius išdrįso pasakyti, kad Moskovija niekada nepadarys tų baisių dalykų, kuriuos žada, nes didelius grasinimus laido iš esmės silpna ir garbės ištroškusi asmenybė. To branduolinio mygtuko nepaspaus, nes valios nepakaks, žinant, kad pabaigs gyvenimą kaip nusikaltėlis ir net gaujos vadeiva. O taip norėtų pabaigti kažkaip didvyriškai…
Taigi, mus, protingus šios planetos gyventojus kausto baimė. Ne tik tose šalyse, kurias valdo psichopatai. Jei manote, kad už Atlanto yra valstybė, kurią galima be jokių abejonių laikyti didžiąja, tai manykite kitaip. Ta „didžioji“ didelės meilės Maskvai nejaučia, bet nepadeda Ukrainai kaip derėtų. Patys suprantate kodėl. Todėl, kad …bijo. Ar didžioji gali bijoti „psichavoto“ chuligano, kuris gali vieną dieną, visai neperspėjęs, pasišvaistyti branduolinėmis raketomis. Jei bijo, tai nežinia, ar tikrai didžioji. Mes – visi Vakarai su visais NATO – didžiavomės, kad turime daug techninių priemonių atgrasinti galimus agresorius. Mūsų atgrasymas – tai kažkas panašaus į vadinamą „gerąjį policininką“, kuriam maloniau pamojuoti lazdele ar surašyti kokį protokolą, labai stengiantis nepažeisti nusikaltėlio teisių. Juk ir baisiausias psichopatas gali būti sukalbamas, diktatorius gali pavirsti kokiu nauju „gorbačiovu“, tada bus gerai… Moskovijos atgrasymas – tai chuligano pariaumojimas, jog duos į snukį, kai panorės, be jokių argumentų ir protokolų. Taip jau nutinka, kad chuliganas baisesnis už policininką. Toks tad ir geopolitinis moralas – politikos psichopatai gali daugiau nei sveikieji. Net ir su primityviais „instrumentais“
Tad ką daryti? Reikia trijų dalykų. Pirma – nebijoti tų psichopatų, antra – netikėti, kad jie pasveiks savaime ar „išaugs“ savo ligas, trečia – „pagauti“ juos tinkamu adrenalino lygio pokyčio metu – kovotojai su teroristais žino kaip tai nustatyti. O ketvirta , kaip pirma – nebijoti. Tada karai bus trumpesni ir ne tokie baisūs.
