Senojo Testamento Jozuės knygoje pasakojama, kaip izraeliečių vadas Jozuė surinko svarbiausius izraeliečių vadus ir pasiūlė pasirinkti dvi alternatyvas: tarnauti stabams, kaip jiems tarnavo jų protėviai, ar tarnauti Viešpačiui. Žmonės atsakė: „ Tebūna svetima mums mintis palikti Viešpatį ir tarnauti kitiems dievams. Juk pats Viešpats mūsų. Dievas išvedė mus ir mūsų. protėvius iš Egipto žemės, iš vergijos namų. <…> Mes tarnausime Viešpačiui, nes jis yra mūsų Dievas“ (Joz 24, 16.18). Anuomet šis pasirinkimas buvo gana sunkus, nes tikėjimas į vieną Dievą įpareigojo laikytis Dekalogo, o tikėjimas stabais leido laisvai gyventi, sekant savo prigimties įgeidžiais.
Kai po duonos padauginimo Jėzus kalbėjo apie Gyvąją Duoną, kuria bus jo Kūnas, ir kvietė tą Duoną valgyti, vieni klausytojai tikriausiai šią kalbą suprato kaip palyginimą, kiti, kurie Jėzaus žodžius priėmė tiesmukiškai, piktinosi ir sakė:: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Evangelistas Jonas, aprašęs šį įvykį, rašo, kad „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66).
Jėzus likusių Dvylikos mokinių klausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Petras visų vardu atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ ( Jn 6, 68–69).
Ne tik Jozuės ir Jėzaus laikų žydams, bet visais laikais ir visiems žmonėms nuolat tenka rinktis gyvenimą taikoje su sąžine ir Dievu arba rinktis tai, kas pataikauja savimeilei ir žmogiškiems instinktams. Šis pasirinkimas dažnam būna nelengvas; apgailėtina, bet daugelis žmonių renkasi lengvesnį kelią ir tokiu būdu tolsta nuo tikėjimo arba jį net visiškai praranda.
Dabartiniu metu žmonės yra veikiami rinktis genderistinę ideologiją, leidžiančią žmogui manipuliuoti savo lytimi ir nevertinti pradėtos gyvybės. Ši ideologija peršama kaip paskutinis mokslo žodis, o krikščioniškoji samprata apie lytį, santuoką ir gyvybę stumiama į paribius.
Dabartiniu metu žmonės yra veikiami rinktis genderistinę ideologiją, leidžiančią žmogui manipuliuoti savo lytimi ir nevertinti pradėtos gyvybės. Ši ideologija peršama kaip paskutinis mokslo žodis, o krikščioniškoji samprata apie lytį, santuoką ir gyvybę stumiama į paribius.
Jėzus, artėjant jo žemiškojo gyvenimo pabaigai, kartą kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 24–26).
Dievas žmogui yra davęs laisvę, kurios neatima net tuomet, kai žmogus daro lemtingus apsisprendimus. Jėzus nevertė net apaštalų, kad būtinai turi jį sekti, bet tik kvietė, nurodydamas, kad šis sekimas jo pėdomis nebus lengvas. Reikės daug ko išsižadėti, reikės nešti savo kryžių. Tas kryžius yra visa tai, ką savo gyvenime sutinkame sunkaus, ir tai, ką patiriame, ištikimai sekdami Jėzų.
Jėzus į prisikėlimo garbę ėjo kryžiaus keliu ir mirė ant kryžiaus. Kai savo gyvenime sutiksime kokį nors kryžių ir būsime gundomi nusimesti jį nuo savo pečių, prisiminkime Jėzaus pavyzdį ir jo žodžius: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ Kokia būtų nauda, jei, pataikaudami savo savimeilei, prarastume amžinąjį gyvenimą? Prašykime Dievą pagalbos visada daryti teisingus, nors ir nelengvus pasirinkimus.
