Pranašas Ezekielis dvasinio regėjimo metu klausėsi apsireiškusio Dievo balso: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai“ (Ez 2, 3.4).
Evangelistas Morkus taip pat pasakoja apie Nazareto žmonių kietaširdiškumą ir netikėjimą. Jėzui apsilankius Nazarete, vieni stebėjosi jo mokymu ir stebuklingais darbais, o kiti piktinosi, kad Jėzus savo tėviškėje nedaro stebuklų. „Jis (Jėzus) stebėjosi jų netikėjimu“ (Mk 6, 6), – pastebi evangelistas.
Panašaus kietaširdiškumo ir netikėjimo netrūko visais amžiais – apstu jo ir šiandieną. Daugelis žmonių gyvena net nesusimąstydami apie Dievą. Jie pasineria į medžiaginę tikrovę, iš kurios stengiasi išplėšti kuo daugiau naudos ir malonumų, o dvasinei sričiai visiškai neskiria dėmesio. Kas nulemia, kad vieni žmonės Dievo ieško ir jį atranda, kiti jam lieka abejingi, o treti bando save įtikinti, kad egzistuoja tik tai, ką jie mato, ir nieko daugiau?
Atsakymą randame Šventajame Rašte; Pirmajame Jono laiške skaitome: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 16).
Pastebimas dėsningumas: augant medžiaginei gerovei, auga ir Dievui abejingųjų skaičius. Medžiaginė gerovė gundo žmogų visiškai joje pasinerti, jos apsuptas žmogus kartais jaučiasi vos ne dievas, galintis tenkinti visus savo norus.
Žmogus yra socialinė būtybė, linkusi prisitaikyti prie jį supančios aplinkos ir gyventi, kaip visi. Šitoks prisitaikymas sukuria tam tikrą saugumo jausmą, kurio, išsiskirdamas iš supančios aplinkos, bijo netekti. Deja, sekuliari aplinka gundo žmogų savo asmeniniame gyvenime Dievui nepalikti vietos.
Dar labiau žmones tolina nuo Dievo netvarkingas seksualinių malonumų vaikymasis. Apgailėtina, kad jau net vaikai per lytinio švietimo pamokėles mokomi naudotis šiais malonumais. Kadangi Dekalogas apibrėžia seksualinio gyvenimo ribas, žmogui tenka rinktis Dievą bei Dekalogą arba jį atmesti ir pasinerti aistrų verpetuose. Apie šiuos žmones Šventasis Raštas kalba: „Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė“ (2 Pt 2, 17).
gender ideologijos nešėjams Dievas yra tiesiog nepriimtinas kliuvinys.
Amerikoje gimusi ir Vakaruose paplitusi gender ideologija jau atėjo ir į Lietuvą. Ji skatina visą dėmesį sutelkti į žmogaus prigimties nepaisantį lytiškumą. Ji gina teises pasirenkančiųjų keisčiausias lytiškumo formas, bet negina vyro ir moters santuoka kuriamos šeimos. Šios ideologijos nešėjams Dievas yra tiesiog nepriimtinas kliuvinys.
Pradžios knygoje pasakojama apie pirmųjų žmonių nuopuolį. Gundytojas įkalbinėjo, kad neklausydami Dievo Adomas ir Ieva tapsią kaip dievai, žinantys gera ir bloga (plg. Pr 3, 5). Paklausę gundytojo, jie netapo dievais, bet greitai susivokė, kad neklausyti Dievo reiškia prisišaukti kančią. Šis šėtono gundymas aktualiai reiškiasi ir mūsų dienomis. Puikybės veikiamas žmogus atmeta Dekalogą ir elgiasi, tarsi būtų dievas, tačiau juo netampa, tik prisišaukia aibes bėdų, kuriose paskęsta, o kartais net pražūva.
Tik atgaila padeda nusileisti iš savo didybės aukštumų ir vėl tęsti pradėtą tikėjimo kelionę.
Tikėjimo kelionėje labai svarbu saugotis nuodėmių, o kai suklystame, kuo greičiau susitaikinti su Dievu, nes nuodėmė ir draugystė su Dievu yra nesuderinami kaip ugnis ir vanduo. Tik atgaila padeda nusileisti iš savo didybės aukštumų ir vėl tęsti pradėtą tikėjimo kelionę.
Popiežius Pranciškus kalba: „Tikėjimas prasideda tuomet, kai suprantame, kad mes nesame sau pakankami, kai jaučiame, kad mums reikia Dievo, kai nugalime pagundą užsidaryti savyje, kai įveikiame apsimestinį religingumą, kuris sakosi nenorįs varginti Dievo. Tik tuomet, kai mes jo šaukiamės, jis mumyse daro stebuklus.“
