Vasario 14-osios vidudienį, prieš „Viešpaties angelo“ maldą, popiežius Pranciškus komentavo sekmadieniui skirtą Evangelijos pagal Morkų ištrauką, pasakojančią, kaip Jėzus išgydo raupsuotąjį: „Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ (Mk 1, 40-45).
Popiežius priminė tų laikų kontekstą, kur raupsuotieji pagal Įstatymo nurodymus turėjo likti už gyvenvietės ribų. Jie buvo išstumti už žmogiškų, socialinių ir religinių ryšių ribos, negalėjo įžengti į maldos namus. Jėzus leido žmogui, kuris buvo laikomas nešvariu, prisiartinti, jo pasigailėjo ir net palietė. Tai ir yra Geroji Naujiena:
„Dievas yra artimas mūsų gyvenimui, jis nėra abejingas sužeistos žmonijos likimui ir ateina sugriauti kliūčių, kurios trukdo santykiui su juo, su kitais ir su savimi pačiais.”
Popiežius Pranciškus Evangelijoje aprašytame susitikime įžvelgė du susijusius taisyklių pažeidimus. Normas visų pirma pažeidžia raupsuotasis, kuris nepaiso Įstatymo nurodymų, palieka savo izoliaciją ir ateina pas Jėzų. Jo liga buvo suvokiama kaip dieviška bausmė, tačiau Jėzaus veide jis pamato kitokį Dievo veidą: ne Dievą baudėją, o Tėvą, kuris užjaučia ir myli, išlaisvina iš nuodėmių, niekada neatsako mums savojo gailestingumo.
Čia pat popiežius gyrė kunigus, kurie pasitinka ne su rykšte rankose, tačiau švelniai priima, išklauso ir primena, kad Dievas yra geras ir nepavargsta atleisti. Šventasis Tėvas paragino Šv. Petro aikštėje susirinkusius maldininkus tokiems nuodėmklausiams paploti.
Antrąjį taisyklių pažeidimą, paliesdamas raupsuotąjį, pasak popiežiaus, padarė pats Jėzus.
„Atsiras sakančių – jis nusidėjo, padarė tai, ką draudė Įstatymas. Ir tikrai, jis yra pažeidėjas. Pažeidėjas, neapsiribojęs žodžiu, bet dar ir palietęs. Šiuo meiliu prisilietimu jis užmezgė ryšį, žengė į bendrystę, įsitraukė į kito gyvenimą tiek, kad net pasidalijo žaizdomis. Tokiu būdu Jėzus parodė, kad Dievas nėra abejingas, nesilaiko saugaus atstumo. Veikiau, gailestingai prisiartina ir prisiliečia prie mūsų gyvenimo, kad švelniai jį išgydytų. Toks yra Dievo stilius – artumas, užuojauta, švelnumas. Šiuo atžvilgiu, Dievas yra didis pažeidėjas.“
„Broliai ir seserys, ir šiandien pasaulyje daug mūsų brolių ir seserų kenčia nuo šios (raupsų) ligos ir nuo kitų ligų ir būsenų. Kiekvienas iš mūsų gali susižeisti, patirti nesėkmių, susidurti su kančiomis, egoizmu, kuris atskiria nuo Dievo ir kitų. Iš nuodėmės kylanti gėda, pažeminimas mus uždaro savyje, bet Dievas nori atverti mūsų širdį“,– tęsė popiežius Pranciškus.
Žvelgdamas į šią tikrovę Jėzus skelbia, kad Dievas nėra idėja ar abstrakti doktrina, tačiau tas, kuris tarsi užsikrečia mūsų sužeistu žmogiškumu ir nebijo kontakto su mūsų žaizdomis. Tai sako ne kas kitas, o apaštalas Paulius, kuris rašo, kad Jėzus, būdamas teisus, „tapo nuodėme“ dėl mūsų (2 Kor 5, 21).
Kad pasipriešintume pagundai nepaisyti kitų žmonių kančių, popiežius ragina prašyti Dievo malonės patirti šiuos du taisyklių pažeidimus, aprašytus Evangelijoje.
„Raupsuotojo – kad turėtume drąsos pakilti iš izoliacijos, o ne gailėti savęs, verkti dėl nesėkmių ar skųstis. Verčiau ateikime pas Jėzų tokie, kokie esame. Netruksime pajusti jo nuostabų glėbį, – tikino popiežius. – Antra, kad pažeistume taisykles taip, kaip Jėzus: kad mūsų meilė eitų toli už konvencinių ribų, kad įveiktų išankstines nuostatas ir baimę įsitraukti į kito gyvenimą.“
