Vienas keisčiausių Lietuvos politinio gyvenimo reiškinių yra skirstymas į kairę ir dešinę. Politologai ar politika besidomintys piliečiai kaip apmokytos papūgėlės kartoja šią klišę: tie yra dešinieji, o anie – kairieji.
Tačiau atidžiai pažiūrėjus, tiksliai apibrėžti, kuo remiantis taip teigiama, nelabai išeina.
Pavyzdžiui, valdančioji Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionių demokratų partija ( TS-LKD) vis vadinama dešiniąja. Vis tik sunku suprasti, kodėl ji priskiriama šiam politiniam sparnui. Tuo, kad deklaruojama užsienio politika yra antirusiška? Tačiau Rusija yra ir bus visoms savo kaimynėms egzistencinė grėsmė, kad ir kokios būtų vieno ar kito veikėjo politinės pažiūros, ši grėsmė niekur nedings.
Politinis atsakas į ją mažai bendra turi su ideologinėmis nuostatomis. Kas būtumėte: kairysis ar dešinysis, ieškosite būdo, kaip atsilaikyti šios grėsmės akivaizdoje. Todėl neįmanoma dešinumo apibrėžti su Rusijos sulaikymo strategijomis.
Taip pat ir kitais atvejais įsižiūrėjus į TS-LKD politiką, sunku aptikti dešinumo bruožų. Štai ekonominė ir socialinė politika yra liberali, švietimo – neomarksistinė. Paprastai, dešinieji turėtų saugoti tradicines vertybes – šeimą, patriotizmą, kūno ir nuosavybės neliečiamybę. Valdant TS-LKD, visos šios vertybės buvo atidėtos į šoną ir tik nedidelė šios partijos dalis bandė prisiminti jas.
Tad kur pasidėjo žymusis Andriaus Kubiliaus apibrėžtas „dešinysis mąstymo pusrutulis“? Tas pats pasakytina ir apie kitus valdančiuosius – liberalus. Per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje buvo tiek asmens laisvės pažeidimų, kiek jų nebūta per visą nepriklausomos valstybės istoriją. Matėme neregėto masto valstybės invaziją į privatų žmogaus gyvenimą. Žinoma, omeny turimas karantino laikotarpis, kai valstybė reguliavo net žmonių kiekį viename automobilyje ar kambaryje. Ką kalbėti apie tokias skaitmenines piliečio kontrolės priemones kaip galimybių pasas?
Pereikime prie opozicinių partijų. Nors Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) mėgsta save apibrėžti kaip kairę, tačiau šių bruožų jų programinėse nuostatose sunku rasti. Jai vadovauja oligarchas, jos retorikoje ir programoje daugybė nuostatų, kurios būdingos būtent tradicinei dešinei. Kultūrinis paveldas, tradicinės šeimos vertybių apsauga, švietimo svarba, visi šie aspektai yra savi partijoms, kurioms politologai lipdo net kraštutinės dešinės etiketes.
Kita save kairiąja tituluojanti partija – socialdemokratai. Jie, kaip nebūdinga jų kolegoms Vakarų Europoje, itin atsargūs ir nuosaikūs. Senieji socialdemokratai vengia neomarksizmo, nes žino, kad senasis elektoratas, išvydęs visus gender ideologinius pėdsakus, greitai emigruos, pavyzdžiui, pas LVŽS. Dažnai vadovaujamasi aksioma, kurią kažkada, viename interviu, pasakė jų patriarchas Algirdas Brazauskas: kokie mes konservatoriai ar socialdemokratai – visi mes liberalai.
Įdomu pasižvalgyti ir po mažesnes partijas, priskiriamas būtent kraštutinės dešinės politiniam sparnui. Nors jų retorika yra tradicinės dešinės, bet socialinės ir ekonominės nuostatos atspindi kairiąją ideologiją. Čia akcentuojamas valstybės vaidmuo, ribojama kapitalo įtaka, siekiama labiau perdalyti biudžeto lėšas.
Galima teigti, kad Lietuva šiuo požiūriu mažai kuo atsilieka nuo pasaulinių Vakarų civilizacijos tendencijų. Esame akivaizdoje didelių pokyčių, kuomet ideologijos patiria gilumines transformacijas. Ryškėja nauji kapitalo ir jo valdomo pasaulio kontūrai, kas neišvengiamai kelia įtampą mūsų visuomenėse. Šias tampas patiriame kiekvienas savo gyvenimuose ir kasdienybėje. Išgyvename ne tik po-tiesos, bet ir po-ideologijų laikotarpį, kuris pasireiškia metafizine kova dėl asmens orumo. Ideologijos persimaišo, persimaino, praranda apibrėžimus, o tai atsiliepia ir politinės kovos lauke.
Todėl svarbu netapti stereotipinio mąstymo įkaitais, o daug giliau žvelgti į nūdienos politikos veidą. Dešinės, kairės ar mitinio centro sąlygiškumai neturėtų lemti piliečių pasirinkimo, ypač kai kalbame apie stovėjimą prie balsadėžės, kuris neretai būna paklydimas tarp dviejų pušų. Daug svarbiau žvelgti į vertybines pozicijas, bylojančias apie pačių esminių piliečių teisių ir laisvių išsaugojimą.
