Daugeliui lietuvių Žolinės šventė reiškia tik laisvadienį ir vasaros pabaigą. Jaunimui ji gali asociuotis su žolės rūkymu, vyresniems – būrimu iš žolelių ar magiškais ritualais.
Sekuliari visuomenė yra atitrūkusi nuo krikščioniškų švenčių simbolizmo ir reikšmių. Kad ir kaip nemalonu, bet tenka pripažinti, kad tai yra šiuolaikinės visuomenės norma. Visuomet tokiais atvejais vertėtų klausti apie pačių krikščionių/katalikų atsakomybę, kad nesugebama perteikti savo amžininkams ženklų ir simbolių prasmės.
Kuo paprastiems katalikams yra Mergelė Marija? Dažniausiai ji užima garbingą vietą „dangiškoje hierarchijoje“: blogiausiu atveju trečiąją „aplenkdama“ Šventąją Dvasią arba „įsitaiso“ ketvirtoje po Trejybės.
Kita jos „funkcija“ guosti katalikus, nubaustus rūsčiojo Dievo Tėvo. Jei Dievas nedavė, tai ko reikia išprašys Mergelė Marija. Taip ji tampa sentimentalaus ir emocinio pamaldumo objektu.
Tuo pat metu socialiniuose tinkluose pratrūksta diskusijos dėl Marijos vaidmens krikščionių pamaldume. „Ekumeniškai“ nusiteikę protestantai vis dar talžo katalikus, kad šie esą stabmeldžiai, nes garbina ne Dievą, o žmogų. Katalikai kažkaip ginasi ir bando paaiškinti kuo grindžiamas pamaldumas Dievo Motinai. Rezultato nesimato, bet karštos diskusijos kažkam sukelia adrenaliną, ir jaučiasi laimingi pamokę „eretikus“.
Tačiau už viso šito nesusipratimo glūdi slėpinys. Jei suprastume jį, tokiu jis ir nebebūtų. Vis tik Dievo apreiškimas turi būti žmogui protu bent kiek suvokiamas. Žinoma, jo protas negali aprėpti slėpinio, bet geba rasti bent kokius racionalius paaiškinimus.
Dievo apreiškimas turi būti žmogui protu bent kiek suvokiamas.
Pirmiausia, vertėtų paprasčiausiai žinoti, kad niekur Katalikų Bažnyčios liturgijoje į Dievo Motiną nesikreipiama tiesiogiai. Liturginėse maldose ir tekstuose ji yra minima kaip išganymo vyksmo dalyvė. Suprantama, ji yra pati svarbiausia dalyvė, nes ji – tikroji tikinčioji. Marija yra pirmoji tūkstantmečiais besitęsiančioje Bažnyčios kelionėje.
Marija yra būtina, kad turėtume tobulo tikinčiojo paveikslą, vaizdinį. Mums reikia žmogaus, kuris ištvėrė visus iš tikėjimo kylančius išbandymus. Žmogaus, kuriam buvo su kaupu „atlyginta“ už tai, kad jis pakluso tikėjimo galiai, priėmė kiekvieną jo keliamą iššūkį. Todėl į Dievo Motiną žvelgiame kaip į tobulą krikščionę ir griežtai Bažnyčios kontekste.
Žolinės iškilmė primena šį išskirtinį jos vaidmenį. Liaudiškas pamaldumas jai priskiria daugybę titulų, pagerbdamas tokį gyvenimo su Dievu vaisingumą. Šios maldos, giesmės, kreipiniai sukuria pagarbos bei šventiškumo atmosferą.
Būtų didžiulė klaida, kad dėl pasitaikančių perlinkimų, teologinio neraštingumo, baimės sumažinti Dievo šlovę, paleisti į darbą „valymo veiksmus“ bei atsisakyti tokio pamaldumo. Daug prasmingiau yra šviesti Dievo tautą apie ne tik Mergelės Marijos vaidmenį krikščionybėje, bet ir suprantama, paprasta kalba perteikti svarbiausių dieviškų slėpinių prasmes.
Tad Žolinė dar viena proga prabilti apie mūsų visų laukiančią šlovę, kuria būsime vainikuoti pakėlę gyvenimo sunkį ir priėmę jo teikiamas galimybes.