Serbas Novakas Džokovičius sekmadienį tapo pirmuoju tenisininku per pastaruosius keliolika metų, kuriam pavyko atlikti „auksinį kirtį” – laimėti visus keturis pagrindinius metinius turnyrus ir iškovoti olimpinį aukso medalį. 37 metų serbas, daugelio laikomas geriausiu vyrų tenisininku istorijoje, Paryžiaus olimpinėse žaidynėse nugalėjo jauną ispanų superžvaigždę Carlosą Alcarazą (Karlosą Alkarazą) ir iškovojo auksą. Be to, jis visus sužavėjo Dievo šlovinimu ir dėmesiu savo šeimai, ypač dukrai, vieną jautriausių savo gyvenimo akimirką.
Besidižiuodamas gimtąja šalimi Serbija, N. Džokovičius taip pat yra Serbijos Ortodoksų Bažnyčios narys. Tačiau po 2009 m. „Australian Open” turnyro 4-ojo rato mačo jis atrado platesnės stačiatikių šeimos palaikymą, kai Kipro graikų žaidėjo Marcoso Baghdatiso (Markoso Bagdačio) – graikų stačiatikio – aistruoliai skandavo jo vardą.
„Dar niekada gyvenime nesu patyręs nieko panašaus, kai varžovų komanda skanduoja mano vardą… Mes esame stačiatikiai broliai”, – emocingas N. Džokovičius kalbėjo „Jim Courier” duotame interviu po varžybų.
Serbijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchas Porfirijus per instagramą nuoširdžiai pasveikino tenisininką, džiaugdamasis jo laimėtu aukso medaliu Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Patriarcho žinutėje pabrėžiama simbolinė ir dvasinė N. Džokovičiaus triumfo reikšmė: „Ačiū, Nole! Kryžius yra jėga ir ženklas! Dievas yra didis! Tavo auksas spindi aukščiau už olimpinių žaidynių auksą! Tavo auksas atperka olimpines žaidynes!” Patriarcho Porfirijaus žodžiai pabrėžia, kad N. Džokovičiaus pergalė kelia didžiulį pasididžiavimą ir įkvėpimą Serbijos žmonėms, o jo pasiekimai peržengia sporto arenos ribas ir tampa nacionalinio ir dvasinio pasididžiavimo simboliu.
N. Džokovičius kartais juokauja apie savo pamaldumo praktikas, atskleisdamas, pavyzdžiui, kaip žaisdamas kortų žaidimą „Uno” meldžiasi, tačiau nėra abejonių, kad žaidėjas į savo tikėjimą žiūri labai rimtai.
2011 m. už dosnumą ir atsidavimą religijai jis buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijos Ortodoksų Bažnyčios teikiamu apdovanojimu – Šv. Savos ordinu.
„Šis apdovanojimas neabejotinai yra svarbiausias, kokį esu gavęs, – komentavo N. Džokovičius. – Man, kaip sportininkui ir religingam žmogui, sunku rasti tinkamų žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti savo dėkingumo jausmus už pasitikėjimą, kurį gavau iš Šventojo Sinodo. Galiu tik pasakyti, kad jį galima pelnyti tik sunkiu darbu ir tikėjimu savimi, tikėjimu savo artimaisiais ir Dievu.”
Tačiau N. Džokovičiui ir jo žmonai Jelenai svarbiausia, kad jo įtaka ir turtai būtų naudojami tiems, kuriems jų labiausiai reikia, – nesvarbu, ar tai reikštų: atstatyti stichinės nelaimės sugriautas mokyklas, aukoti koplyčiai Prancūzijoje išsaugoti, atidaryti restoraną, kuriame būtų galima nemokamai maitinti benamius ir tuos, kuriems to reikia, ar dirbti per 2007 m. jo šeimos įsteigtą fondą, kuris daugiausia dėmesio skiria ankstyvajai vaikystei ir užtikrina ikimokyklinį ugdymą socialiai remtiniems Serbijos vaikams.
„Šiuo metu Novakas turi galią ir balsą didinti informuotumą ir rinkti lėšas investicijoms į ikimokyklinio ugdymo programas, o ateityje mes galime neturėti tokios galios”, – CNN sakė Jelena.
N. Džokovičius teigia, kad populiarumas yra galimybė ir privilegija, o ne našta.
„Manau, kad sportininkai turi didžiulę galią keisti pasaulį, kaip sakė Nelsonas Mandela, ir manau, kad tą galią galima panaudoti labai pozityviai”, – priduria jis.
Daugelis katalikų atkreipė dėmesį į tai, kad pakiliai nusiteikęs sportininkas po laimėto mačo net kelis kartus padarė kryžiaus ženklą, tačiau taip pat galėjo pastebėti, kad kryžiaus ženklą jis darė iš dešinės į kairę, o ne kaip įprasta katalikams – iš kairės į dešinę.
CNA rašo, kad kryžiaus ženklas turi daug reikšmių visiems krikščionims, įskaitant katalikus, tačiau stačiatikių praktika, kuri, be abejo, yra senoviškesnė, suteikia papildomų reikšmių. Pasak Katalikų enciklopedijos, atrodo, kad pati seniausia krikščionių praktika yra kryžiaus ženklo brėžimas ant kaktos, kuris vėliau išsivystė į praktiką daryti kryžiaus ženklą ant didesnės kūno dalies. Šventasis Bazilijus (329-379 m.) rašė, kad apaštalai „mokė mus kryžiaus ženklu pažymėti tuos, kurie deda viltis į Viešpatį”.
Portalas tikintiesiems aiškina, kad kai šiandien katalikai daro kryžiaus ženklą, jie tai daro ranka pradėdami nuo viršaus, leisdamiesi žemyn, paskui iš kairės į dešinę, o ortodoksai ranka pradeda nuo viršaus, eina žemyn ir tada ranka krypsta iš dešinės į kairę.
Daugelyje stačiatikių šaltinių teigiama, kad iš dalies kryžiaus ženklas daromas šia kryptimi todėl, kad stačiatikių dieviškosios liturgijos – Mišių atitikmens – metu stačiatikių šventikas daro kryžiaus ženklą iš kairės į dešinę, atsisukęs į žmones, kurie veidrodiniu būdu kopijuoja jo judesius. Vis dėlto tikslios skirtumų priežastys yra senos ir ne visai aiškios net patiems ortodoksams.
Tačiau yra dar vienas stačiatikių kryžiaus ženklo prasmės lygmuo, kuris yra lengviau dokumentuojamas. Stačiatikiai laiko ranką, kurios rodomasis ir vidurinysis pirštai bei nykštys yra kartu – tai trijų Švenčiausiosios Trejybės asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – kaip vieno Dievo simbolis. Du pirštai – bevardis ir mažylis – lieka nuleisti žemyn ir simbolizuoja dvi Jėzaus prigimtis: visiškai žmogiškąją ir visiškai dieviškąją.
N. Džokovičius užaugo Serbijos Ortodoksų Bažnyčioje, kuriai priklauso dauguma šalies piliečių ir keli milijonai narių visame pasaulyje. Jis augo neramiais regiono laikais ir išgyveno karus tarp Jugoslavijos valstybių.
Nepaisant to, kad N. Džokovičius dažnai demonstruoja kryželio vėrinį, ranka daro kryžiaus ženklą ir kalba apie Dievą, 2015 m. paskelbtoje N. Džokovičiaus biografijoje išsakyta nuomonė, kad „būtų neteisinga teigti, jog jis yra pamaldžiai religingas, tačiau ritualinis bažnyčios vaidmuo Serbijos gyvenime yra pakankamai stiprus, todėl ji yra labai svarbi jo gyvenimo dalis”.
Vis dėlto teniso čempionas parodė, kad yra artimo meilės kupinas žmogus. Jis vadovauja Novako Džokovičiaus fondui, kuris daugiausia dėmesio skiria ikimokyklinio ugdymo įstaigoms atstatyti ir mokytojams bei mažųjų moksleivių tėvams remti. O 2017 m. Serbijoje jis atidarė restoraną, kuriame benamiams teikia nemokamą maistą.
