Giminės medžio sudarymas – galimybė pagerbti savus protėvius, nes būtent jų dėka šiandien gyvename mes. Pasak genealogo Gedimino Duboniko, nors protėvių paieška – nemažai laiko, žinių ir įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas, šiandien tam gali ryžtis kiekvienas.
Pagarba protėviams – nuo senų senovės
Kilmės nustatymo per eilę protėvių pradžios reikėtų ieškoti žiloje senovėje. Taip pasakojimą apie tai, kuo genealogija – mokslas, nustatantis giminės kartas, svarbi kiekvienam, pradeda Gediminas. Pasak jo, daugelyje kultūrų stengtasi amžinybėn išėjusių savųjų atminimą užfiksuoti ir tas žinias perduoti ateities kartoms.
„Istorinių asmenybių kilmę mes žinome iš rašto bei kultūros paminklų, tokių kaip piramidės. Paprasti žmonės, o jų buvo absoliuti dauguma, nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, savo protėvius įamžindavo kitaip. Seneliai ar tėvai vaikus, anūkus mokydavo mintinai protėvių vardų, svarbiausių jų gyvenimo įvykių. Tokios „pamokos“ buvo tarsi skirtingas kartas emociniu ryšiu sujungiantis tiltas. Po eilės metų, užaugęs jaunimas to jau mokė savo palikuonis“, – atskleidžia specialistas. Juk ne veltui iki mūsų dienų išliko posakis, kad žmogus gyvas tol, kol yra prisimenamas.
Gedimino teigimu, protėvių kartos šiais laikais dažniausiai vaizduojamos medžio principu, nuo to ir kilo pavadinimas „giminės medis“. Pasak jo, skirtingai nuo ankstesnių laikų, pavyzdžiui Viduramžių, kuomet šeimos praeitimi domėdavosi kilmingieji, savo giminės šaknis dabar nori atrasti visi. Nes šiandien ne tiek svarbu, kuriam luomui priklausė protėviai – daug svarbiau sužinoti savųjų vardus ir pavardes, kur jie gyveno, su kuo tuokėsi, kiek vaikų turėjo bei tą informaciją perduoti ateities kartoms.
Žmonės renkasi tvarias vertybes
Genealogas pasakoja, kad pastaruoju metu giminės šaknų paieškos tapo labai populiarios ir Lietuvoje. „Maloniai stebina tai, kad savo šeimos istorija, protėvių pasauliu domisi jauni žmonės. Jau nekalbant apie tėvus ir senelius, kuriems šeimos praeities sudarymas yra tarsi šventa pareiga“, – atskleidžia giminės medžių sudarinėtojas.
pastaruoju metu giminės šaknų paieškos tapo labai populiarios ir Lietuvoje.
Toks visuotinis susidomėjimas, specialisto įsitikinimu, susijęs su keletu veiksnių. „Kilmės tyrimai galimi tik laisvoje ir sąmoningoje visuomenėje, kurioje praeitis tampa ne tik profesionalių istorikų, bet kiekvieno mūsų susidomėjimo bei pagarbos objektu. Be to, giminės medžio sudarymas ugdo pilietinę savimonę, skatina domėtis mūsų šalies praeitimi, gerbti žmonės, gyvenusius prieš mus“, – sako jis.
Pasak Gedimino, tautiečiai ieško žinių apie šeimos istoriją, nes šios žinios nepraras svarbos, bus perduodamos iš kartos į kartą kaip vertybė. „Todėl vis daugiau žmonių nori turėti savo, o dažnai – ir sutuoktinio giminės medį“, – dalijasi genealogas.
Savųjų paieškose tenka įjungti vaizduotę
Specialistas atskleidžia, kad dalis visuomenės bando savarankiškai ieškoti protėvių dokumentų. „Giminės medžio sudarymo metodai gerokai pažengė į priekį. Šiandien bet kuris žmogus, turintis informacinio raštingumo dirbant su genealoginiais šaltiniais pagrindus, gali pats bandyti atrasti savo protėvių įrašų. Tam tereikia įgūdžių ir, žinoma, kantrybės“, – atskleidžia specialistas.
„Labai gaila, bet dauguma mūsų, taip pat ir aš, darėme tą pačią klaidą – atidėliojome giminės medžio sudarymą. O kai jau prisiruošiame, kartais būna vėlu“.
Tačiau net patyrę genealogai, kasdien dirbantys su įvairiais šaltiniais, kartais prieina aklavietę. „Labai gaila, bet dauguma mūsų, taip pat ir aš, darėme tą pačią klaidą – atidėliojome giminės medžio sudarymą. O kai jau prisiruošiame, kartais būna vėlu. Tie mūsų artimieji, kurie dar žinojo šeimos istoriją, per tą laiką iškeliauja amžinybėn. Nebelieka ko paklausti ir tenka ieškoti beveik „nuo nulio“. Tačiau net ir tada kartais galima sudaryti giminės medį, tiesiog paieškos užtrunka“, – sako jis.
Entuziastas atskleidžia, kad norint atrasti protėvius bei sužinoti, ar yra gyvų kitų linijų giminaičių, neretai tenka griebtis ir originalių metodų bei įjungti vaizduotę. „Kartais atsakymą randame tik po ilgų paieškų, kartais jis būna visiškai prieš pat mūsų nosį, tik jo nematome. Todėl reikia bandyti įsijausti į žmonių, gyvenusių prieš šimtmečius, situacijas“, – pasakoja Gediminas.
Vietoj praeities moralizavimo verčiau keiskime dabartį
Pasak G. Duboniko, dar vienas patarimas ieškantiems savo protėvių – atsisakyti noro moralizuoti, kuris kartais kyla savaime arba dėl pagrįstų nuoskaudų. „Pasaulis nesikeičia, nes tiek šiandien, tiek anksčiau gyvenimuose yra ir buvo visko: neteisingai padalintų palikimų, nesantuokinių vaikų, prakeikimų, pykčių tarp giminių, apgautų savų ir svetimų moterų, paliktų vyrų. Tačiau ieškodami protėvių mes neturėtume iš moralinės pusės vertinti jų gyvenimo. Moralizavimas tikrai nėra genealoginis metodas“, – teigia jis.
Specialisto įsitikinimu, mes negyvename tokiomis sąlygomis, nesame apsupti tokios aplinkos, kurioje gyveno praėjusios kartos. „Niekas nežino, kaip tas laikmetis ar asmeninės patirtys būtų paveikusios mus pačius, kaip būtų susiklostę mūsų likimai“, – įsitikinęs Gediminas. – „Be to, neužmirškime, kad visi protėviai turėjo gyventi tam, kad gimtume mes. Būkime dėkingi prieš mus gyvenusiems artimiesiems, net jeigu ir jaučiame nuoskaudas, turime neatleistų dalykų, nes be protėvių nebūtų kiekvieno iš mūsų“, – sako genealogas.
G. Duboniko nuomone, vietoje praeities moralizavimo geriau stengtis keisti dabartį, atkuriant ar stiprinant bendravimą su šiandien gyvenančiais savaisiais. „Tikrai žinau atvejų, kuomet giminės medis tapo tema, atgaivinusia santykius tarp giminių. Atrasta bendra šeimos istorija, manau, gali iš naujo suvienyti išsibarsčiusius ar susipykusius savuosius. Tad, atrasdami praeitį, tieskime tiltus į ateitį“, – kviečia jis.
