Nors dabar viskas daugeliui iki lempučių, bet yra lempučių gyvenimo filosofija. Mes – vieniši kambariai, kurių viduje lemputė ir patys jungiklio nepasiekiam.
Būna tokių, kurie įėję įjungia: ir viskas nušvinta! Tai tavo gyvenimo žmonės.
Bet būna tokių, kurie lemputę išjungia. Kartais tai taip pat tavo gyvenimo žmonės.
Kai kurie tai net mėgsta daryti, nes taip įsijungia patys. Daugelis jų labai protingi ir nežino, kad jungiklis yra.
Nors kartais tik apsimeta. Kiti nežino, kad lemputės yra, nors pas kai kuriuos jų tikrai nėra.
Tai kartais tokius galima įjungti. O pas kitus jungiklio nėra, nieko ir neįjungsi, nors norinčių vis ateina.
O dar pas kitus lemputės silpnos, greitai perdega. Jie vis laukia, kad kas pakeistų ir tuo tarpu mėgaujasi aukos laime.
Būna dar tokių, kurie užsirakina ir nieko prie jungiklio neįsileidžia. Jie labai mėgsta tamsą, ten slepiasi.
Ir dekoruoja šviesomis fasadus. Svetimiesiems įjungia galingas šypsenas.
Ryškiai apšviečia savo teritoriją, kad tik niekas neprieitų. Nors, po teisybei, nieko jų viduje nėra.
Bet yra ir tokių, kurių niekas nemato ir negirdi. Kurie visą laiką šviečia, ką bedarytum, kad ir kas atsitiktų, kaip bebūtų sunku.
Tokius pamatai patamsiuos iš tolo. Juos atpažįstu iš karto. Jie – taip pat.
