Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad pastarosiomis savaitėmis teko daug rašyti ir kalbėti apie vadovų ir valdovų amžių. Buvo proga prisiminti ir jaunatviškas makedonietiškas bravūras, bei visokius „patriarchų rudenius“, anekdotus apie brežnevus ir jiems prilygstančius personažus…
XVII amžiaus pradžioje toks dramaturgas Williamas Shakespearas iš britiško folkloro skiaučių sukurpė istoriją apie mitinį karalių Lyrą (originale Lear – su muzika nieko bendro). Karalius, kaip tokiems ir pridera, sirgo lėtine narcisizmo forma, pasireiškiančia noru girdėti meilės ir ištikimybės deklaracijas, galiausiai patikint, kad visa tai tiesa.
Nesigilinant į siužeto vingius, tenka pasakyti, kad savo turtą ir valstybę karalius nutarė padalinti mylinčioms (kaip jis manė) dukroms, tačiau galiausiai paliko ne tai, kuri jį tikrai mylėjo, o išbarstė, patikėjęs tuščiomis meilės deklaracijomis.
Biologija yra tikras mokslas, kurio tiesos negalima paneigti politiniais sprendimais ir net konstitucinių teismų išaiškinimais. Ir didžiausieji lyderiai sensta. 1953 metais Winstonas Churchillis, pareigingas premjeras, vakarieniaudamas patyrė insultą. Sako, kad iš pradžių niekas to nepastebėjo, turint galvoje žinomą tiesą, kad vakarais premjeras ir šiaip kalbėdavo nerišliai ir atrodydavo nekaip. Nors, kaip sako politikos istorikai, aštuoniasdešimtmetis Churchillis taip ir neatsigavo, savo poste išbuvo dar porą metų. Jau minėtas Maskvos Leonidas ne visada atskirdavo rytą nuo vakaro, tačiau partijos vairą laikė tvirtai – vos kelioms dienoms likus iki mirties su visais medaliais „atstovėjo“ tribūnoje spalinio perversmo minėjimą. Buvo ir suprantančių, kad reikia trauktis, net ir nesitikint amžinos meilės priesaikų. Vokietijos vadovas Paulas von Hindenburgas, sulaukęs 85 ir visiškai išsekęs, nebuvo Adolfo Hitlerio gerbėjas, bet 1933 metais leido jam tapti kancleriu, kad pats „garbingai“ išeitų iš politinės aklavietės.
Tiesa, žmonės fiziškai ir intelektualiai sensta nevienodu greičiu. Mokslininkai turi žinių apie vadinamuosius „supereidžerius“ – žmones, kurių atminties testų rezultatai prilygsta dviem dešimtmečiais jaunesnių vidurkiui. Yra žinomos net kai kurios jų smegenų ypatybės. Tačiau valdžios senukų tarpe „supereidžeriai“ nėra vyraujanti grupė, o tyrimo duomenys neretai įslaptinami. Tad viskas prozaiška – senėjimas neišvengiamas, nors tokių senstančių aplinka yra savaip suinteresuota, kad viršininkas nepasentų pernelyg greitai, linkusi pateikti gražesnį vaizdelį nei yra iš tikrųjų. Didžiosios Britanijos visuomenė mažai žinojo apie mažėjančius Churchillio gebėjimus, JAV rinkėjai, 1944 m. perrinkdami Frankliną Rooseveltą, apie jo gydytojo abejones, ar prezidentas išgyvens dar vieną kadenciją. Net ir visai puikiai atrodžiusio Jacques’o Chiraco, Prancūzijos prezidento, padėjėjai slėpė žinią apie valstybės vadovo patirtą insultą.
Su diktatūromis dar kebliau, diktatoriai formaliai visada sveiki, nors realiai… Nežinia kaip su ta Kinijos dinozauro galva, vardu Xi, patyrė insultą, ar ne? Saudo Arabiją „valdo“ 88 metų karalius Salmanas, tačiau tikroji valdžia tenka jo sūnui, princui Muhammadui. Manoma, kad Kamerūno 91 metų lyderį Paulą Biya, kuris vos begali skaityti kalbą, už virvelių tampo žmona. Malavyje 2012 metais valdančioji partija apsimetė, kad miręs prezidentas vis dar gyvas, o frakcijos kovojo dėl posto. Kai kurie mano, kad taip nutiko ir Nigerijoje: per šešis mėnesius iki paskelbimo apie jo mirtį 2010 metais prezidentas Umaru Yar’ Adua niekada nebuvo matomas viešumoje. Mano karta atsimena du postbrėžnevinius Maskvos administratorius, kurie buvo mirtini ligoniai dar prieš pradėdami „eiti pareigas“. Tad ir anekdotai buvo tiems laikams tinkami. Sako, viena močiutė, pirmą kartą pamačiusi Gorbačiovą, atsiduso… toks jaunas, o jau ligonis…
Didysis poetas Goethe sakydavo: „Senas žmogus visada yra karalius Lyras”. Pasklidus žiniai, kad JAV prezidentas, vos prieš kelias dienas sakęs esąs jaunas ir žvalus, traukiasi iš rinkimų kovos, pasaulis išplėtė akis ir pastatė ausis, kas dabar bus.
Lyras-Bidenas (vis dar savo) šalį padovanojo politinei dukrai, vardu Kamala. Ji iš tiesų daugybę kartų šaukė, kaip myli tėtušį prezidentą, kad gal ir persistengė. Teks mylėti Ameriką, o tai kur kas sunkiau. Viceprezidentė Kamala Bidenui buvo ne žmogaus, o simbolio pasirinkimas. Tai ji simbolizavo visas tas lyčių bei rasių lygybes, tikras ir išgalvotas mažumas, alternatyvią JAV istoriją, „juodų gyvybių“ sureikšminimą ir dar daugelį dalykų, kuriems reikėjo būtinai nebaltos moters. Politiniai dukros sugebėjimai kadencijos pradžioje buvo labai kuklūs, pažanga akivaizdi, bet ar jos užteks dar vienai kadencijai. Užduotis sunki, nors, tiesą pasakius, nėra neįmanoma. Seni scenarijai nepraeis: amerikiečiai atmetė savo šalies istorijos versiją, kurioje nepriklausomybės paskelbimas prilyginamas vergovės įtvirtinimui, jie atmetė ir daugelį kitų rasinių, lytinių bei projektų. Kandidatei reikia padaryti kažką visiškai kitaip, visiškai naujai, nes senos kortos jau „muštos“. Gal šokti ir dainuoti, kaip kokiose nebrandžiose demokratijose? Man regis, kad europiečiams pats netikėčiausias scenarijus būtų šios moters pergalė, – tokiam Europa tai jau tikrai nesiruošė ir nepasiruošė.
Williamas Shakespearas savo kūrinį apie senstantį valdovą buvo pavadinęs „Karaliaus Lyro tragedija“. Ilgainiui režisieriai, vaidintojai ir komentatoriai to paskutinio žodžio atsisakė. Nežinau kodėl. Gal tai buvo tragedija XVII amžiuje, o dabar tiesiog… gyvenimas.
