Viešosios komunikacijos prasme itin geniali mintis buvo pasinaudojant bibliniu tvano pasakojimu, susieti vaivorykštę su gailestingumu. Šis mentalinis naratyvas apie LGBT yra itin populiarus krikščionių tarpe. Sakoma, kad po tvano Dievas pažadėjo, kad daugiau žmonių nebebaus, o vaivorykštė danguje yra tai liudijantis Dievo ženklas. Esą todėl reikia homoseksualaus gyvenimo būdo (elgesio) nesmerkti, priimti ir net jį pateisinti. Dėl to verta biblinį pasakojimą apie tvaną detaliau panagrinėti.
Iš tiesų, biblinis tvano pasakojimas suteikia vaivorykštei pozityvią prasmę. Prelatas A. Rubšys, analizuodamas šį pasakojimą, pamini, kad derlingojo pusmėnulio tautos nuvokė vaivorykštėje dievų lanką žmonėms bausti (Raktas į Senąjį Testamentą, III, p. 60). Panašiai į vaivorykštę – kaip grėsmės ženklą, žvelgė ir mūsų protėviai. Nuo seno mūsuose buvo draudžiama rodyti pirštu į vaivorykštę. Tai buvo plačiai paplitęs tikėjimas. Ne tik lietuviai, bet ir latviai, ir vokiečiai drausdavo rodyti į vaivorykštę pirštu, kitaip tave nutrenks Perkūnas arba vaivorykštė įsitrauks į dangų ar pirštas, kuriuo rodai, patirs kažkokią nelaimę.
Žydų pasakojime apie tvaną ji įgyja kitą prasmę: nuo dabar ji jau nebe grėsmės, bet taikos tarp Dievo ir žmonijos ženklas, liudijimas ir priminimas: „Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas, aš atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti.” (Pr 9, 14 – 15)
Vaivorykštė – sandoros ženklas
Biblijoje vaivorykštė yra sandoros tarp Dievo ir žmonijos ženklas („Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės” (Pr. 9, 13).
Kas yra sandora? Teisine prasme, sandora yra sutartis. Ir čia svarbu pastebėti, kad sandora nėra vienašalis sandoris, pagal kurį viena šalis (Dievas) įsipareigoja viską, o kita (žmogus) – nieko. Taip aiškinti sandorą su Nojumi būtų piktnaudžiavimas Senojo Testamento tekstu, ignoruojant istorinį ir religinį aprašomo fenomeno kontekstą. Sandora yra sutartis, sudaroma tarp dviejų (lygiaverčių) šalių, abiems pusėms prisiimant tam tikrus įsipareigojimus. Taigi, kalbant apie Dievo sandorą su Nojumi, reikia žiūrėti, kokius įsipareigojimus pagal sutartį prisiima Dievas, ir kokie tenka žmogui.
Ką įsipareigoja Dievas?
Pradžios knyga mini, kad Dievas pažada nenaudoti tvano kaip būdo žmonijai sunaikinti (plg. Pr. 9,15). Reikia neužmiršti, kad bibline prasme tvanas – gamtos katastrofa – buvo iššaukta žmogaus nuodėmės. Nuodėmės banga – ištvirkavimas ir jėgos smurtas – hebrajiškai hamas (Pr 6,11) siautėjo pasaulyje. Taigi, šis Dievo įsipareigojimas išreiškia pažadą gelbėti žmogų kitu būdu. Netiesiogiai, tai nuoroda į Jėzų Kristų, kitą būdą žmogų iš nuodėmės išgelbėti. Beje, veikiantį ir dabar.
Ką įsipareigoja žmogus?
Pagal su Nojumi sudarytą sandorą, Dievas žmogui leidžia valgyti mėsą („Kas juda ir gyva bus jums maistui. Duodu jums visus juos, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus” (Pr. 9,3), tačiau tam nustatomos ribos: draudžiama ją valgyti su krauju (gyvybe), taip pat be reikalo pralieti gyvulio, o ypač žmogaus, kraują (atimti gyvybę).
Šiame kontekste sandorą su Nojumi galima interpretuoti ir plačiau. Bibline prasme vaivorykštė reiškė chaoso siautėjimo (tvano) pabaigą ir Pasaulio atkūrimą (tvarkos atstatymą). Pasaulio atkūrimas savyje įima ir žmogaus darnos su pačiu savimi ir su aplinka atstatymą.
Ne atsitiktinai ir lietuvių tautosakoje yra žinomas kitas vaivorykštės vardas – dermės juosta. Praktiniame lygmenyje, žmogaus darna yra dorybingo gyvenimo rezultatas, liudijantis dorybių tvermę žmoguje. Taigi, vaivorykštė su septyniomis spalvomis (tobulumo skaičius Biblijoje) yra ne kas kita, kaip Dievo priminimas žmogui apie dorybių praktiką – būdą išlaikyti darną, išvengiant dvasinės netvarkos chaoso ir nuodėmės tvano. Be kitų dalykų, ji apima ir vadavimąsi iš gašlumo ydos. Turbūt visiems, – tiek vaivorykštę paišantiems, tiek ją užpaišantiems, tiek šiaip prisėdusiems ant LGBT suoliuko, – neprošal būtų tai prisiminti.
Gailestingumas reiškia, kad sandora neatšaukiama
Sandoros sampratos pažinimas leidžia suprasti, kokiu būdu galima kalbėti apie gailestingumą interpretuojant biblinį pasakojimą apie tvaną ir sandorą su Nojumi.
Prelatas A. Rubšys mini, kad Senajame Testamente egzistuoja dvi – sąlyginė ir besąlyginė – sandoros sampratos. Pagal sąlyginę sandoros sampratą, būdingą ankstyvąjai – jahvistinei – elohoistinei šventraščio tradicijai, sandoros įsipareigojimų laikymasis yra būtina sandoros sąlyga. Jei žmogus nesilaiko sandoros, Dievas ją gali atšaukti.
Biblijoje vaivorykštė yra sandoros tarp Dievo ir žmonijos ženklas.
Tačiau Senąjame Testamente egzistuoja ir kita – iš kunigiškosios šventraščio tradicijos kylanti – Amžinosios sandoros (Berit ‘ olam) samprata. Amžinoji sandora yra sandora, kurią Dievas, nepaisydamas žmogiškojo trapumo, įsteigia visiems amžiams. Šiuo požiūriu, sandora su Nojumi, kaip ir sandora su Abraomu ir Sinajaus kalno Sandora, priklauso Amžinajai sandorai. Ji yra neatšaukiama (Raktas į Senąjį Testamentą, I, p. 203 – 204).
Šiame kontekste gailestingumas yra Dievo nuostata sandoros su žmogumi atžvilgiu. Biblinė sandoros samprata sako, kad Dievo gailestingumas pasireiškia ne tuo, kad žmogui galima daryti ką nori (ir jis liks nenubaustas), bet tuo, kad Dievas lieka ištikimas sandorai nepaisant to, kad žmogus daro ką nori. Būtent šia prasme sandora yra neatšaukiama, ir būtent šia prasme pasireiškia Dievo gailestingumas.
Teisine prasme, paprastai vienai sutarties šaliai sulaužius sutartį, kita sutarties šalis turi teisę sutarties nesilaikyti ir ją nutraukti. Sandorinis gailestingumas reiškia Dievo įsipareigojimą nenutraukti sutarties, net jei žmogus jos nesilaikys. Taigi, sandora su Nojumi tai ne licenzija žmogui ignoruoti sutartį ir elgtis kaip nori. Mūsų nagrinėjamu aspektu – tai nėra laisvė elgtis prieš prigimtį (contra naturam). Už elgesį prieš prigimtį Dievas ir toliau baudžia. Senatestamentinis to įrodymas – Sodomos ir Gomoros sunaikinimas, chronologiškai įvykęs po sandoros su Nojumi.
Šia sandorine logika yra paremta visa žydų ir Dievo santykio istorija Biblijoje. Žydų tauta nuolat išduoda Viešpatį, bet Viešpats visada lieka jiems ištikimas. Žydų tauta nusikalsta, Dievas juos teisėtai nubaudžia. Žydų tauta atgailauja ir vėl sugrįžta pas Viešpatį. Dievas visada juos priima, nes jo sandora yra neatšaukiama. Ir tai yra gailestingumas.
Taigi, kalbant apie vaivorykštę sakyti, kad tai Dievo gailestingumo ženklas, neva pateisinantis prigimties neatitinkančią praktiką, yra ne kas kita, kaip neteisingas ir tendencingas biblinio teksto perskaitymas.
