Kartais tarp bičiulių diskutuojant apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje pasigirsta nostalgiškas klausimas: kodėl tarp šiuolaikinių dvasininkų nėra tokio masto asmenybių kaip Motiejus Valančius, Maironis, Juozas Tumas – Vaižgantas, Alfonsas Svarinskas?
Atmesdami istorines peripetijas, kurios vienu ar kitu būdu sąlygoja stiprių asmenybių iškilimą, turėtume pastebėti, kad aplinkybės, lemiančios tokių dvasininkų atsiskleidimui, šiuo metu tikrai nėra palankios. Dvasininko veikla yra griežtai ribojama įvairių bažnytinių kanonų, visuomenės taisyklių ir primetamų normų. Egzistuoja ištisas temų, kuriomis šiuolaikiniam kunigui nevalia kalbėti, sąrašas. Pavyzdžiui, kunigui „nepadoru” garsiai reikšti savo nuomonę apie politiką, seksą, pinigus, visuomenės procesus ir pan.
Egzistuoja ištisas temų, kuriomis šiuolaikiniam kunigui nevalia kalbėti, sąrašas. Pavyzdžiui, kunigui „nepadoru” garsiai reikšti savo nuomonę apie politiką, seksą, pinigus, visuomenės procesus ir pan.
Prisiminkime, kunigui Grigui, palaikius šeimų maršą, buvo prilipdyta „vatniko” etiketė, nors visi gerai žino apie jo disidentinę veiklą sovietmečiu. Kunigui Algirdui Toliatui pasisakius prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, teko sulaukti viešų influencerių pasmerkimų, nors jį patį galėtume laikyti tam tikru influenceriu. Pranciškonui Pauliui Vaineikiui sukritikavus LGBT ideologiją ir vakcinacijos politiką, tam tikrą laikotarpį teko pasitraukti iš viešo kalbėjimo ir gimnazijos kapeliono pareigų. Kunigas Vilius Sikorskas tik viešai pasimeldęs už kandidatą į Lietuvos Respublikos prezidentus Igną Vėgėlę, pateko į negailestingą žiniasklaidos kritikos akiratį bei VRK grūmojimą baudomis.
Naujausias nepritariantis galvų kraipymas – kunigo Ričardo Doveikos pamokslas Paberžėje. Net kažkada gėdingai už galimus ryšius su Kauno mafija iš Seimo pirmininko posto išmestas Arūnas Valinskas postringauja, kad kunigas duoda peno Kremliaus propagandai. Kitaip tariant, viešai reiškiantis savo pilietinę ir moralinę poziciją kunigas neišvengiamai yra nušluojamas neigiamos kritikos lavinos.
viešai reiškiantis savo pilietinę ir moralinę poziciją kunigas neišvengiamai yra nušluojamas neigiamos kritikos lavinos.
Tik labai drąsus arba turintis ambicingų tikslų žmogus gali su tuo susitaikyti. Tai ko stebėtis, kad didžioji dauguma dvasininkų yra konformistiškos asmenybės. Juk svarbiausia neišsišokti, kalbėti taip, kad niekam neužkliūtum, būti visiems priimtinu, neklystančiu, slepiančiu savo tikras pažiūras.
Tokioje atmosferoje neįmanoma subręsti naujam Vaižgantui, kuris, prisiminkime, buvo Tautininkų partijos steigėjas, aktyvus Kauno visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo veikėjas, garsėjantis ekstravagantiškais poelgiais ir pasisakymais. Galima sakyti, kad šiuo metu yra nereikalingi kunigai literatai, politikai, kultūrininkai.
Iš tiesų, šios funkcijos Bažnyčioje yra priskiriamos pasauliečių veiklai, nes jie „didžiadvasiškai atiduoda visas savo jėgas Dievo karalystei plėsti ir krikščioniškąja dvasia puoselėti bei tvarkyti laikinąją tikrovę” (Vatikano II susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo APOSTOLICAM ACTUOSITATEM, 4). Ši nuostata reikštų, kad pasauliečiai turėtų „išvaduoti” kunigą nuo laikinųjų gėrybių tvarkymo.
Deja, praktiškai kunigai ir toliau užsiima administraciniais darbais, pastatų statybomis, lėšų joms paieškomis, biurokratinių popierių pildymu.
Deja, praktiškai kunigai ir toliau užsiima administraciniais darbais, pastatų statybomis, lėšų joms paieškomis, biurokratinių popierių pildymu. Tad minėta nuostata įveiksminama, kai užeina kalba apie „slidžias” temas. Be to, toks krūvis dar yra papildomas įvairiais lūkesčiais: kunigas turi būti eruditas, įvaldęs retoriką, žmogaus sielos žinovas, gabus administratorius, sielovadininkas, psichologiškai atsparus.
Suprantama, kad tokių žmonių gali būti tik vienetai. Ar verta stebėtis, kad pamokslai neretai būna apie šį bei tą, klebonai retai veda dvasinius mokymus, parapijinis gyvenimas sustingęs kaip viduržiemio ledas. Žinoma, asmenybės neatsiranda iš niekur, jos bręsta troškimų ir išbandymų žaizdre. Dažnas jaunuolis, kuris pasirenka kunigystės kelią, nors teoriškai žino aukščiau išdėstytą lūkesčių sąrašą, net neįtaria, kas jo laukia ateityje. Todėl norėdamas išlikti paprasčiausiai pasirenka „ramesnį” gyvenimo būdą.
Tačiau Bažnyčiai ir visuomenei kaip oras šiuo metu reikalingi kunigai ganytojai erdviomis širdimis, nebijantys rizikuoti, pagauti aistros Evangelijai. Tik išmetę Prokrusto lovas turėsime tokių kunigų.
