Nesidalinsiu apie kelionę pėstute į Santjago de Kompostelą Ispanijoje, kaip esminiu viso gyvenimo įvykiu, po kurio parašomos knygos. Nelaikau ir pačios vietos kažkaip išskirtinai šventa vieta, ne, manau, kad pati švenčiausia vieta yra pats žmogus, jo širdis, jo išskirtinis ir vienintelis asmeninis kelias. Bet kelionės, ypač kur reikia įdėti kiek daugiau pastangų – ar tai būtų pėstute, ar dviračiu – turi didesnę vertę. Ar važiuojant dviračiu, ar einant pėstute pro šalį slenkančius objektus, vietoves, žmones, kultūrą, reiškinius žymiai giliau ir ryškiau užfiksuojame nei pravažuojant su transporto priemone ar prabūdami prabangiame viešbutyje ar kavinėje.
Beje, viliuosi, kad paskaičiusiems šias mintis bus keliariopa nauda: vieniems, kam įdomu susipažinti su tokia piligrimystės patirtimi, gal kils noras ir patiems išbandyti, kitiems – tiesiog pamėgti fizinio aktyvumo formą kuo labiau vaikščiojant pėstute. Lietuvoje yra daug nuostabių pažintinių takų tiek regioniniuose, tiek nacionaliniuose parkuose arba paprasčiausiai keliukai nuo vieno kaimo iki kito. Miestuose apstu parkų ir panašiai. Tik reikia žengti pirmuosius žingsnius. Pasidalinsiu ir keliais pastebėjimais, kaip eiti kiek ilgesnius atstumus, bet nepervargti, nesikankinti. Taip pat ir mano piligrimystė į Santjago nebuvo kažkokia auka, kankynė, atgaila. O tiesiog sveikatingumo vienas iš būdų, etapų.
Beje, kartu su žmona Ieva turėjome ir intenciją – tokią piligrimystę, patirti kitokią kelionę kartu ir 15 metų santuokos proga. Tai jos idėja. Ir santuoka, ir gyvenimas, ir kelionės gali būti kiek kitokie, nestandartiniai. Pastovus ieškojimas, išbandymas naujų dalykų, laisvė ir atradimai.
Daugiau nei tūkstantmečio piligrimų keliai
Lietuvoje Išleista na viena knyga keliavusių pėstute į Santjago de Kompostelą. Kai kurie ėjo net iš Lietuvos – 4500 kilometrų. Mes pasirinkome pagal laiko galimybes eiti tokią atkarpą, kuri nenuvargintų ir neatsibostų. Laikas riboja – vaikai laukia. Manau, labai puikiai pataikėme. Ėjome vadinamuoju portugalų keliu, nuo Porto iki Santjago. Gavosi apie 300 km. Šiaip pagrindiniai yra 3 kelia, bet yra ir daugiau – jau minėtas portugalų bei prancūzų ir anglų. Tačiau ir šie takai turi alternatyvius, bet sužymėtus takus. Mes eidami nuo Porto būtent pasirinkome alternatyvų palei Atlanto vandenyną. O ir kitiems galime rekomenduoti būtent šį įdomiam, kultūrinio pažinimo prasme turiningam, sveikatinančiam pasivaikščiojimui. Pusę kelio Portugalijoje, pusę Ispanijoje. Mes dažniausiai per dieną nueidavome po 30 km, bet pradedantiems visai priimtina būtų pasirinkti ir po 20 km. Galima eiti ir nuo Lisabonos, tada bus dvigubai ilgiau. Kam norisi. Bet visi galite pabandyti trumpesnį, juk ne dėl rekordų ar sporto einama.
Piligrimystės į Santjago de Kompostelą – įdomus kultūrinis reiškinys įtrauktas ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Beje, prieš šimtmetį bebuvo vienetai, kurie keliautų pėstute į šią Viduramžiais pagrindinę piligrimystės vietą. Kai piligrimai iš Europos negalėjo keliauti į Jeruzalę, nes buvo valdoma musulmonų, tada savaime susikūrė alternatyva, kartais net labiau lankoma nei Roma. Atsirado legendos, kad prie Ispanijos krantų atplukdė vieną iš Jėzaus apaštalų Šv. Jokūbą ir jis ten palaidotas. Beje, istorinių įrodymų, kad yra būtent taip, nėra. Tiesiog legendos. Prasidėjusi 9 amžiuje, tai buvo vienintelė tokio masto vieta Europoje. Vien Prancūzijoje susiformavo 3 istoriniai piligrimystės keliai, kurie susieidavo Iberijos pusiasalyje. Jie išlikę iki šių laikų. Viduramžiais daugiausiai keliaudavo vedini atgailos, dvasinės intencijos. Kas arkliais, asilais, kas pėstute, pagal galimybes. Dabar motyvų yra žymiai daugiau ir įvairesnių. Tai kelionė į save, tai ryšio atradimas su savimi, Dievu, gyvenimu, kultūromis, vieni kitais.
Per paskutinį pusšimtį metų sena tradicija atsinaujina
Keliai, tradicija buvo kaip ir visai apnykę, kai XX a. antrojoje pusėje takų žymėjimas vėl buvo atnaujintas, pradėjo po truputi daugėti jais einančių. Ypač srautai ženkliai padidėjo paskutiniais dešimtmečiais. Didelį populiarumo pliūpsnį ir keliaujančių gausą davė ir keli sukurti filmai apie piligrimystę į Santjago de Kompostelą. Pradėjo eiti daug ieškotojų, nesiejančių to kelio su konkrečia religine pažiūra. Dabar eina jauni, vidutinio amžiaus ir stebėtinai brandaus amžiaus žmonės. Dešimtys tūkstančių einančių kasmet. Norėdami gauti Compostela sertifikatą turi įveikti bent 100 km pėstute arba 200 km dviračiu. Pradedant išduodamas piligrimo pasas ir tik su juo galima apsigyventi alberguose, piligrimų nakvynės namuose.
Santjago de Konposteloje buvau 1999 metais prieš jubiliejinius metus su didele jaunimo grupe iš Lietuvos, kur dalyvavome jaunimo dienose ir piligrimystėje pėstute. Tada buvome vieni iš pirmųjų piligrimų iš Lietuvos, nes iki to Lietuvoje beveik nieko nebuvo žinoma apie Santjago de Konpostelą. Prisiminimuose liko jaunų ispanų pusšimčio gitarų grupės, kurios grodavo per padėkos pamaldas ir tas kelių tūkstančių jaunimo einančių kartu pėstute būrys, tokios daugybės miegojimas mokyklų salėse. Po to jau atsirado tai vieni, tai kiti iš Lietuvos einantys individualiai su savo intencijomis – tai norintis gyvenime kažką suvokti, suprasti, atrasti, išspręsti, palikti savo gyvenimo akmenis, pagyti iš psichologinių ir dvasinių traumų, skaudžių nutikimų, gauti naujo įkvėpimo, pajusti gyvenimo tikslą ir prasmę. Dabar kiekvienais metais šimtai žmonių iš Lietuvos praeina tai vienu, tai kitu keliu ir gauna oficialų patvirtinimą, kad praėjo kelią.
Dvasinė, psichinė ir fizinė nauda
Kaip ir minėjau, man nebuvo, kad kažką nugalėti, sau ar kitiems įrodyti, priblokšti (ar keikti save, kodėl pasirinko tokį iššūkį ir kalbėtis su dievais – kaip kai kurie ėję pasakoja). Tiesiog mėgautis gyvenimu kiek kitaip, teigiamai be išglebimo, turint dvasinę, psichinę ir fizinę naudą. Beje, toks pasivaikščiojimas turi didele psichinę naudą, daug kas išsivėdina galvoje, mintyse, dėmesys nuo varginančių, gromuliuojamų beprasmių minčių, užstrigimų nukrypsta į vaizdus, vėją, vandenyną, saulę, gamtos niuansus, kitus einančius, neretai ir į didesnį ar mažesnį fizinį nuovargį, reakcijas.
Suprantama, fizinis aktyvumas taip pat labai naudingas, jei pasirenkami tinkami atstumai, pradžioje trumpesni, kitom dienom ilgesni. Beje, mes patys galime tik kitiems patarti, nes tos privilegijos neturėjome. Pirmom 3 dienom tekdavo nueiti per 30 km., o tai net ir kažkiek pavaikščiojantiems kasdienybėje, daugoka. Bet reikėjo įtilpti į atstumą laike, kuris numatytas iki skrydžio namo. Bus lengviau jei pasirinksite mažesnius atstumus, bet gausite fizinei sveikatai naudą. Ne vienas numeta nemažai svorio tokio pasivaikščiojimo pėstute metu. Viena australė pasakojo, kad per 2 savaites eidama numetė 12 kg svorio. Maitinantis įprastai, svoris einant „išsivaikšto”, krenta. Kodėl labiau nepasivaikščiojus ir čia, Lietuvoje, tiek gamtoje, tiek mieste?
Kada eiti? Kur eiti? Kur sustoti?
Kompostelos keliai išsiskiria tuo, kad yra nakvynių namų infrastruktūra. Albergai – tiek visuomeniniai priklausantys parapijoms bei valstybei ir privatūs. Kainos nuo 10 eurų iki 20 eurų už naktį. Sąlygos labai paprastos ir panašios – bendrose patalpose gultai, yra dušai, tualetai, virtuvėlė. Tik vienama alberge pataikėme, kur nebuvo virtuvėlės. Pakeliui yra galimybė papusryčiauti. Nors teko ne kartą susidurti su situacija, kad tada, kai jau nueini dienai numatytą kelio atkarpą, norėtum „normaliau” pavalgyti, o ne tik kokią bandelę, saldumyną su kava užkrimsti, pas juos poilsis, nedirba. Įstaigos, kur normalus maistas, atsidaro tik 8 val. Ar dar vėliau vakare. Kada jau norisi ir eiti miegoti. Nes albergai ryte užsidaro gana anksti taip paskatindami išeiti kuo anksčiau. Taip daro ir patys keliautojai, kad išvengus dienos karščio, patyrus kuo trumpesnį kaitros laiką. Pasidomėję prognozėmis, ne vieną rytą išėjome dar tamsoje ir brėkšti pradėdavo jau pėdinant.
Sprendimas keliauti taip pat prasmingas ne karščiausiu vasaros metu, o gegužės, rugsėjo, spalio mėnesiais, birželio mėnesio pabaiga, kada mes ėjome, tam taip pat buvo dar puikiai tinkantis. Nors daugiausiai yra ateinančių į Santjago de Kompostelą per šv. Jokūbo dieną – liepos 25 d. Statistiškai liepos ir rugpjūčio mėn. eina pusę visų einančių piligrimų.
Santjago piligrimo simbolis kriauklė buvo siejama su ranka, darančią gerus darbus, pasak legendos šv. Jokūbas parodė savo nežemišką galią ant kriauklės išnešdamas skęstantį princą. Kitas pasakojimas, kad kriauklė simbolizuoja visus kelius vedančius į Santjago.
Takai sužymėti geltonomis rodyklėlėmis, jie nuklysta nuo pagrindinio kelio per kaimus, miškus, pavėsius. Google rodo eiti tiesiau, o takas veda, kur įdomiau, gražiau, naudingiau.
Einančių Santjago keliu iš įvairių žemynų. Bendravome su iš Australijos, Pietų Amerikos, Azijos ir daugybės Europos šalių. Nors daugiausiai vietinių ispanų ir portugalų, nes mes ėjome būtent iš tos pusės.
Svarbu tinkamai pasirūpinti fiziniu poilsiu
Pradžioje buvo kažkiek būkštavimo ne tiek dėl karščio, kiek dėl pūslių ar kitokių galimai išlendančių einantiems fizinių negalavimų. Tad galiu pasidžiaugti, kad rimtų nuospaudų nebuvo. Mačiau ir kiti pasakojo su kokiomis kančiomis susiduria: nuospaudos, tinimai, raumenų, sausgyslių, sąnarių ir panašiai dideli skausmai. Taikiau jau ne kartą išbandytą praktiką, bent kartą iš dienos sustojimų skirti laiko pastovėjimui ant galvos. Kitiems, kuriems neišeina atsistoti ant galvos, rekomenduoju pertraukų metų kojas palaikyti iškeltas aukščiau viso kūno lygio, kad atslūgtų kraujas, pagerėtų kraujotaka, atsipalaiduotų raumenys. Beje, nepastebėjau, kad kiti taip ilsėtųsi. Taip pat patarimas – kiekvienos pertraukėlės metu išsiauti iš batų, palaikyti kojas nuogas, kad jos prasivėdintų, nudžiūtų. Beje, drėgnas kojas žymiai greičiau, pratrina, atsiranda nuospaudos, jos įkaitusios labiau tinsta.
Vaikščiojimo patirties šiokios tokios yra. Būdamas 14 metų perėjau per visą Lietuvą pėstute su grupe. Nuo Vilniaus iki Žemaičių Kalvarijos. Beje, prisimenu, kaip kitiems išmušė skaudžias nuospaudas, o man tik paskutinę dieną, kai belikus eiti vos 10 – 15 km pasikeičiau savo batais, nes paprašė. Per visą kelią nuėjau su tais pačiais „inkariukais”, tai pagalvojau, kad tikrai per tą paskutinį laiką su kito batais nieko nenutiks, nes paprašė ta, kuri turėjo daug nuospaudų ir manė, kad mano batai kažkuo stebuklingi. Bet jie buvo patys paprasčiausi. Pajutau, kas yra eiti tokiame skausme, nepatogume. Kas iš einančių nenorėtų to išvengti?
Teko prisijungti ir daug kilometrų nužingsniuoti su grupe ėjusia palei Lietuvos pasienį. Pradėjus Nidoje ir apėjus visą Lietuvos pasienį pabaigti Klaipėdoje. Taip aplankytos vietovės į kurias tikriausiai su mašina niekada nebūtų užsukta.
Mūsų kelias į Santjago buvo portugalų keliu. Teigiama, kad tarsi populiariausias yra prancūzų kelias, bet mano rekomendacija būtų būtent eiti portugalų keliu palei vandenyną. Net ir vasaros metu, ten temperatūra ženkliai žemesnė nei žemyninėje pusiasalio dalyje. Lietuvoje taip pat yra jau žymėti šv. Jokūbo keliai, jungiantys visas šio vardo bažnyčias.
Nuoširdžiai raginu – eikime pėstute, važiuokime dviračiu, plaukime baidarėmis ir pan. Mėgaukimės grynu oru ir saule. Nesideginkime drybsodami saulės tiesioginėje kaitroje, o naudokimės išmintingai saulės voniomis sveikatos, geros savijautos labui. Mes turime daug pažintinių takų nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose fiziniam aktyvumui. Tik reikia noro. Eiti. Tik-ėjimo. Tikėjimo.
