Arturas Kačurovskis yra vienas iš tūkstančių ukrainiečių kalinių, kurie priėmė pasiūlymą stoti į kariuomenę ir kovoti su rusais mainais į malonę.
Už vagystę kalėti nuteistas 27-erių metų jaunuolis paleistas lygtinai, kad galėtų prisijungti prie kariuomenės. Grįžti namo jis galės tik pasibaigus karui.
„Galbūt gyvenimas ten šiek tiek pataisys mane į gerąją pusę“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP Boryspilio kalėjime netoli Kyjivo, laukdamas išvykimo į frontą.
Rusijos invazijai į Ukrainą tęsiantis trečius metus, Ukraina stengiasi padidinti karių skaičių. Kyjivas taip pat sugriežtino šaukimo tvarką ir priėmė įstatymą, pagal kurį dalis kalinių galės kovoti ginkluotosiose pajėgose su į šalį įsiveržusiais rusų kariais.
Teisingumo ministerija teigia, kad nuo gegužės, kai buvo priimtas įstatymas, daugiau nei 5 tūkst. kalinių iš visos šalies pateikė prašymus stoti į kariuomenę.
Įstatymas netaikomas tik asmenims, nuteistiems už sunkiausius nusikaltimus, įskaitant seksualinį smurtą, dviejų ar daugiau žmonių nužudymą ir rimtą korupciją.
„Bachmutą paėmė kaliniai“
Karo pradžioje Ukrainos pareigūnai mėgo pašiepti Rusiją už tai, kad liūdnai pagarsėjusi privati karinė bendrovė „Wagner“ verbavo kalinius į savo samdinių gretas.
Ši praktika buvo lyginama su sovietų lyderio Josifo Stalino įsakymais, kai gulaguose kalinti nusikaltėliai savo nuodėmes turėdavo išpirkti krauju.
Ukrainos pareigūnams gali nepatikti būti lyginamiems su „Wagner“ grupe.
Tačiau ši analogija populiari tarp kai kurių kalinių.
„Bachmutą paėmė kaliniai. Deja, ne vaikinai iš mūsų pusės“, – šypsodamasis pasakė A. Kačurovskis.
Jis kalbėjo apie rytinį miestą, kurį užėmė „Wagner“ pajėgos, daugiausia sudarytos iš buvusių nuteistųjų.
JAV duomenimis, sukarinta grupuotė „Wagner“, kuriai vadovavo dabar jau žuvęs Jevgenijus Prigožinas, užverbavo mažiausiai 40 tūkst. kalinių.
Jis pažadėjo nuteistiesiems laisvę, jei jie išgyvens šešis tarnybos mėnesius, arba įvykdyti egzekuciją, jei jie persigalvos.
Teisingumo ministro pavaduotoja Olena Vysocka tvirtina, kad Ukrainos sprendimas į kariuomenę priimti kalinius yra tinkamas būdas siekti teisingumo.
„Nerandame geresnio būdo, kaip reabilituoti žmogų visuomenės akyse, kaip tik padėti ginkluotosioms pajėgoms“, – sakė ji.
Verbavimas į kariuomenę Ukrainoje vyksta laisvesnėmis sąlygomis. Nuteistieji šioje šalyje gali atsiimti savo prašymus arba grįžti į kalėjimą.
31-erių Olehas Omelčukas yra vienas iš tų, kurie, pateikę prašymą kovoti, persigalvojo ir nusprendė likti kalėjime.
„Visų pirma tu esi kalinys. Taip yra čia, taip bus ir ten“, – įsitikinęs jis.
Jis teigė nesulaukęs jokių pasekmių dėl to, kad persigalvojo, išskyrus keletą juokelių iš kitų kalinių, kurių daugelis planuoja prisijungti prie kariuomenės.
„Dega iš nekantrumo“
Tačiau kiti negali sulaukti, kada gyvenimą už grotų iškeis į mūšio lauką.
„Žmonių akys dega iš nekantrumo, – sakė Volodymyras Barandičius.
Tatuiruotas 32 metų vyras tarnavo kariuomenėje prieš tai, kai buvo nuteistas kalėti už narkotikų platinimą. Savo kaltę kalinys neigia.
V. Barandičius, nekantriai laukdamas išvykimo į frontą dienos, su kitais kaliniais dalijasi savo turimomis žiniomis kaip kovoti.
92-osios šturmo brigados kalinių bataliono vado pavaduotojas Romanas Kyryčenka gerai atsiliepė apie savo kovotojus.
Jis teigė, kad batalionas gali „atlikti konkrečias specializuotas užduotis pavojingiausiose vietovėse“.
Bataliono karys, 26-erių Mykola Suchotinas, nuteistas kalėti 10 metų už žmogžudystę, teigė, kad yra pasirengęs kovai.
„Mes jau perėjome savo psichologinės stiprybės ir motyvacijos mokyklą. Mes jau užgrūdinti“, – pažymėjo jis.
„Ne karo dievai“
Su tuo nesutiko Vitalijus Kononenka, teigęs, kad po 20 dienų trukusio apmokymo buvo išsiųstas į Donecko sritį.
„Mes nesame karo dievai, esame tik paprasti žmonės, kurie kartą suklupo“, – sakė V. Kononenka.
Nevyriausybinės organizacijos „Ukrainos kalinių apsauga“ vadovas Olehas Cvilis teigė, kad prie kariuomenės prisijungusių kalinių atsiliepimai iš esmės buvo teigiami.
Tačiau jis nurodė, kad jam rūpestį kelia elgesys su kariuomenėje tarnaujančiais kaliniais.
„Kai kurie vadai blogai elgiasi net ir su eiliniais mobilizuotais asmenimis, kodėl su kaliniais jie turėtų elgtis kažkaip kitaip?“ – klausė jis.
O. Cvilis spėliojo, kad kai kurie vadai buvusių kalinių atžvilgiu gali imtis griežtesnių priemonių, kad šie laikytųsi disciplinos.
Jis taip pat kritikavo kai kurias tik nuteistiesiems taikomas sąlygas, pavyzdžiui, draudimą išeiti atostogų.
V. Kononenka, prieš išvykdamas į frontą, tikėjosi pasimatyti su savo šeima, todėl nusivylė sužinojęs, kad to padaryti negalės.
Jis taip pat sakė, kad instruktoriai su juo elgėsi kitaip ir „neleido [buvusiems kaliniams] pamiršti“ savo praeities.
Dabar jis daugiausia dėmesio skiria tam, kad gautų reikiamos įrangos kitiems 40 buvusių kalinių, priklausančių jo grupei. Iš pradžių jis tikisi parūpinti veikiantį automobilį.
„Turiu išgyventi. Turiu pakeisti savo gyvenimą. Turiu padaryti taip, kad tie žmonės, kurie rodo į mane pirštais, sakydami, kad esu kalinys, pamatytų, jog kariuomenėje sugebėjau kažko pasiekti“, – sakė V. Kononenka.
Jis norėtų šį tą pasakyti visiems kaliniams, kurie tikisi, kad prisijungus prie kariuomenės pavyks lengvai ištrūkti į laisvę.
„Vaikinai, nevažiuokite čia vien tik norėdami laisvės, nes jos nebus“, – pabrėžė V. Kononenka.
„Privalote turėti tikslą ir suprasti, ką ketinate daryti. Priešingu atveju tiesiog nesikiškite, likite kalėjime“, – pridūrė jis.
