Jau ne kartą esu prisipažinęs, kad mėgstu futbolą labiau nei kokį kitą sportą, labiau nei kokias vandens ar sausumos lenktynes, įvairių daiktų svaidymą į tolį ir net labiau už antrą lietuvių religiją. Joks „oskarų“ režisierius nesukurs geresnio dviejų serijų filmo apie meilę, kaip futbolo rungtynės, su tokiu kiekiu aistros nežinia kam ir kodėl, tokiu kiekiu beprotiškų vilčių ir nusivylimų, išdavysčių ir malonių. Tad ir dabartinės Europos šalių kovos dėl simbolinio metalinio „vazono“ man yra tikroji jausmų, kultūros, meno ir ypač politikos palaima.
Kodėl gi politikos, paklausite? Taip, svarbiausia, politikos, ir dar svarbiau, kad čia ir dabar.
Futbolas yra ne šiaip sau sportas. Futbolą žaidžia visi pasaulyje, nesvarbu, kokia ten tautybė, religinė priklausomybė, valstybės sandara ir šalies bendrasis vidaus produktas. Žaisdamos futbolą, visos šalys vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, nė viena šalis neturi veto teisės kvestionuoti rungtynių rezultato ar atimti „vazoną“ iš laimėtojų. Futbole nėra išskirtinių teisių nė vienam kontinentui, futbolas – labai paprastas ir suprantamas. Dėl futbolo rungtynių rezultato išgyvenama labiau nei dėl ekonominės krizės. Tą pačią futbolo komandą gali dievinti ir turtuolis, ir vargšas, ir liberalas, ir konservatorius. Kiekvienos šalies žmonės žino, kokia jos komanda, kokį kelią ji nuėjo iki čempionato ir ko iš jos galima tikėtis, prisimena, kas įmušė įvartį, kas sulaikė baudinį, kas nepateisino vilčių. Tą, beje, žino ir elitas, ir „runkeliai“. Didžiausi politiniai priešininkai ir net konkuruojančios nusikaltėlių gaujos gali būti tų pačių komandų fanai. Tie, kurie domisi futbolo klubais, pamilsta legionierius, atstovaujančius ne tik kitai šaliai, bet ir kitai rasei. Futbolas yra tema, kuria galima diskutuoti Briuselyje, Buenos Airėse ir Pekine, diskutuoti dalykiškai ir visiems suprantamai. Šiam žaidimui plisti netrukdo muitai, tarifai, Šengeno ir ne Šengeno erdvės. Svarbiausia, futbolas patvirtina, kad galime bendrauti nuoširdžiai ir gražiai.
Futbolas yra pats globaliausias reiškinys pasaulyje, futbolas – simbolis to, ką turime vadinti globalizacija. Net visokios ten Jungtinės Tautos išties turi ko pasimokyti iš futbolo universalumo. Vadinamoji Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) turi 211 narius, o Jungtinės Tautos – tik 193. Homo ludens – žaidžiantis žmogus, pasirodo, ir yra tai, ko mums reikia, kad tikėtume, būtume kartu ir svajotume. Apie ką? Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad pasimetimo ir netikrumo epochoje labiausiai mums trūksta kelių paprastų dalykų – tikėjimo, vilties ir meilės. Be jų, technologinės galimybės ir žinios mažai ką reiškia.
Prieš gerą dešimtmetį parašiau knygą apie tai, kad būtų gerai sumanyti tokias valstybių bendravimo taisykles, kurios būtų paprastos, visiems priimtinos, kurių būtų maloniau laikytis, o ne pažeidinėti… Ir dar daug ko kaip futbole. Futbolas reiškia, prieš tris dešimtis metų buvusios Jugoslavijos pašalinimas iš tarptautinių varžybų buvo didesnis skausmas, nei pasmerkimas Jungtinėse Tautose, nesidomėjau, ką apie vykstantį Europos futbolą šneka Moskovijos propaganda, bet Baltarusijos valdiškas televizorius tikrai nerodė rungtynių, kuriose žaidė Ukraina. Tad būti futbole netgi svarbiau nei būti instagrame.
Minėtoje knygoje rašiau, kad realus gyvenimas – visai ne futbolas. Palikus stadioną tuoj pat kyla „neaiškumai“, kodėl tas anas balsuoja, alsuoja ir galvoja ne taip kaip reikia. O kitas ima teigti, kad gyvenimas tai ne futbolas, taisyklės visai kitokios.
Turiu pasakyti, kad visa, ką vadiname Pasaulio Tvarka – taisyklių, institucijų ir mūsų papročių rinkiniai yra savotiško futbolo produktai – sukurti tam, kad visi jaustųsi lygūs ir gerbiami, kad taisyklės būtų priimtinos bei reikalingos visiems ir t. t. Šiandien išgyvename laiką, kuomet futbolo politikoje lieka vis mažiau, o tai reiškia, kad ir tvarka virsta betvarke. Ir štai kelios priežastys, paaiškinančios, kodėl futbolo politikoje nebėra (o gal iš viso nebuvo).
Šiandien išgyvename laiką, kuomet futbolo politikoje lieka vis mažiau, o tai reiškia, kad ir tvarka virsta betvarke. Ir štai kelios priežastys, paaiškinančios, kodėl futbolo politikoje nebėra (o gal iš viso nebuvo).
Pirma – taisykles, kurias buvome sukūrę bendram labui, kad visiems būtų geriau, imame išnaudoti savo interesų „stūmimui“. Kelis dešimtmečius dirbės tarptautinėse organizacijose mačiau kaip kuriasi ir stiprėja įvairios rusų-balkanų-kaukazo-lyčių-patyčių-ragų-nagų grupės, kurių „projektus“ reikia apdovanoti garbingų institucijų pritarimu. Tai paprasčiausia korupcija, su kuria visos tos grupės formaliai stropiai kovoja. Nuliūdau, patyręs, kad ir aukščiausi mūsų valstybės vadovai ima svarstyti Europos Komisaro problemą pagal tai, kaip jis atstovaus Lietuvos interesus, nors pagal apibrėžimą ir lūkesčius, Komisaras atstovauja visos Sąjungos, o ne atskirų valstybių reikalus. Jei šiame darbe yra kuo nors specialiai palankus vienai šaliai, tai toks elgesys taip pat yra korupcija.
Antra – vis labiau tengiamės politikos futbole susirasti savus teisėjus, be jokių slapukavimų tikintis, kad „mūsų teisėjas“ geltonų bei raudonų kortelių saviems nerodys. Realiame futbole tokie teisėjai nušalinami, politiniame – paaukštinami.
Trečia – imame nepaisyti taisyklių, ypač tada, kai suvokiame, kad mūsų džentelmenų klubuose už taisyklių pažeidimą nebaudžiama. Kokia nors nuošalė ar žaidimas ranka mums negalioja, nes esame dideli ir stiptrūs ar dar kokie nors kitokie… Prisipažinkime, visokius ten putinus karui sugundė ne tie Moskovijos smulkių partijų „projektai“, o visi didieji-valdantieji. Bara mažas partijas ir mažas šalis, kad jos kažko nenori duoti ar leisti ukrainiečiams, bet daugiausiai neduoda tos, kurios gali ir pagal apibrėžimą netgi privalo.
Ketvirta – čia vieta mūsų egoizmui. Nebenorime žaisti, norime tik laimėti, nesvarbu kaip ir kokioje rungtyje, net jei ji ir nebesivadina futbolu. Ir laimime, bet būname labai nelaimingi, nes sąžinės balsas sako, kad laimėjome be sąžinės.
Svajonės apie futbolą buvo kai įspėjimo ženklas, tačiau žinia, mes įspėjimų nepaisome. O paskui stebimės, kokie čia karai užgriuvo.
