Antradienį prezidentas Gitanas Nausėda Seime perskaitė savo penktąjį metinį pranešimą.
Pateikiamas visas neredaguotas jo variantą.
Brangūs Lietuvos žmonės,
Gerbiami Seimo nariai,
susitinkame neseniai paminėję 20-ąsias narystės Europos Sąjungoje ir NATO sukaktis.
Susitinkame kaip orūs ir drąsūs Lietuvos – laisvos ir nepriklausomos, aukštų tikslų sau bei kitiems keliančios valstybės – piliečiai.
Pastaruosius 15 mėnesių gyvenome rinkimų nuotaikomis. Balsavome savivaldybių tarybų ir merų, Prezidento, Europos Parlamento rinkimuose.
Rinkėjai išklausė, ką jiems sakė kandidatai, o svarbiausia – įvertino, kiek žodžius atitinka darbai. Ir jie taip pat tarė savo žodį.
Liko sulaukti Seimo rinkimų, ir visos svarbiausios šalies institucijos bus atnaujinusios savo įgaliojimus. Išrinktiems politikams reikės dirbti. Tačiau – dirbti kuria kryptimi?
Norėdami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turime sąžiningai ir tiksliai įvertinti, kur esame šiuo metu.
Narystės Europos Sąjungoje ir NATO jubiliejai išryškino pasiekimus, kuriais išties galime ir turime didžiuotis.
Tai, dėl ko dirbome praeityje – mūsų pastangos užtikrinti teisės viršenybę, kelti aukštyn šalies ekonomiką, dalyvauti kuriant vieningą demokratinę Europą, kartu su sąjungininkais stiprinti regioninį ir nacionalinį saugumą – davė rezultatų.
Niekada Lietuvoje nebuvo sukuriama tiek materialinės gerovės. Niekada modernios Lietuvos valstybės balsas taip garsiai neskambėjo tarptautinėje erdvėje. Niekada mūsų šalis neturėjo tiek konkrečių saugumo garantijų, patvirtintų ne tik Briuselyje, Vašingtone, Madride, bet ir Vilniuje. Ir niekada mes nebuvome tokie solidarūs kaip pastaraisiais metais, kai mūsų pagalbos prireikė Ukrainai.
Praėjęs dvidešimtmetis mums atnešė daugiau tikėjimo savo jėgomis. Šiandien nebijome svajoti ir siekti dar daugiau. Peržengti savo galimybių ribas.
Mes tikrai galime, kai norime. Arba kai nėra kitos išeities. Įrodinėjame tai kaskart iš naujo, kai užklumpa krizė. Kartu mes atlaikėme koronaviruso pandemijos, energetikos kainų ir nelegalios migracijos išbandymus. Kartu, tikiu, atlaikysime ir būsimas krizes.
Tačiau vien to valstybės gyvenime nepakanka. Negalime visą dėmesį telkti į gaisrų gesinimą, ignoruodami pamatines jų priežastis.
Nacionalinio saugumo, teisėtvarkos, socialinės politikos, sveikatos apsaugos, švietimo, transporto ir daugelio kitų sričių iššūkius turime spręsti anksčiau, nei jie įgauna kritinį mastą. Anksčiau, nei pradeda griūti tiltai. Anksčiau, nei Vilniaus gatves užplūsta traktoriai. Anksčiau, nei kyla streikuoti neapsikentę mokytojai. Anksčiau, nei darbą masiškai palieka teisėjai, prokurorai ar policijos pareigūnai. Anksčiau, nei desperatiškų veiksmų griebiasi artimųjų slaugos palaužti žmonės.
Nebegalime toliau dirbtinai dalinti, skaldyti ir rūšiuoti Lietuvos. Neturi būti pirmos, antros ar trečios Lietuvos. Negalime nurašyti ištisų šalies regionų ar žmonių grupių kaip niekam nereikalingo balasto. Negalime įsivaizduoti, kad bendravimas su Lietuvos žmonėmis – tai tik proginis kalėdojimas.
Užtenka padalijimų. Jie naudingi tik mūsų priešininkams.
Užtenka padalijimų. Jie naudingi tik mūsų priešininkams.
Lietuva visada buvo viena ir nedaloma. Kai visi drauge stovėjome Baltijos kelyje, kai siekėme atkurti nepriklausomybę ir kai gynėme savo laisvę, pirmyn mus vedė bendri tikslai ir idealai.
Kad galėtų toliau augti ir klestėti, Lietuva turi atsispirti išcentrinėms jėgoms. Privalome atsispirti pagundai užsidaryti socialiniuose burbuluose ir kaltinti vieni kitus.
Mes turime kalbėtis, įsiklausyti ir ieškoti bendro sutarimo. Būtent nuoširdus dialogas yra stipresnės ir saugesnės, taip pat pagarba Žmogui grįstos valstybės pagrindas.
Mums reikia tokios valstybės. Valstybės, kuri solidariai kurtų ir dalintųsi gerove, o ne ją selektyviai kreiptų keliems išrinktiesiems. Valstybės, kuri atsisuktų į žmones – pirmiausia tuos, kuriems reikia pagalbos ir paramos.
Tik šį tikslą pasiekę, galėsime pasitelkti visą šalies – visų jos žmonių – potencialą. Tada nereikės stebėtis, kad iš kartos į kartą perduodamas skurdas, nusivylimas ir nepasitikėjimas valstybės institucijomis. Nereikės stebėtis, kad rinkėjai balsuoja ne taip. Palaiko ne tuos. Arba visai nebalsuoja.
Mūsų pareiga – padaryti daugiau ir geriau, kad ateityje galėtume jaustis ramūs ir saugūs. To tikrai nebus be sąžiningų bendrojo gėrio dalybų.
Šiandien Lietuva vis dar kovoja su pajamų nelygybe. Rimta problema išlieka dideli skirtumai tarp regionų. Viešųjų paslaugų kokybė daug kur nepatenkinama, prieinamumas – labai netolygus.
Tokioje situacijoje sudėtinga reikalauti, kad visi Lietuvos žmonės vienodai prisiimtų atsakomybę už savo šalį. Dalis jų tiesiog negali. Negali, nes turi nuolat kovoti už savo ir savo vaikų, kitų artimųjų orumą.
Todėl gerovės valstybės kūrimas nėra kažkokia neaiški, miglota abstrakcija. Gerovės valstybė prasideda ten, kur dedamos pastangos mažinti atskirtį. Kur valstybė kryptingai siekia pasirūpinti pažeidžiamiausiais visuomenės nariais – ir pati dėl to stiprėja.
Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad gerovės valstybės siekiai vis dažniau atsispindi šalies politinėje dienotvarkėje. Daugėja supratimo, kad daugeliu atvejų tereikia kelių papildomų žingsnių. Daugiau politinės valios. Mažiau nekonstruktyvaus užsispyrimo ir užkulisinių žaidimų.
Tikiu, kad atskirties mažinimas ilgainiui taps esminiu siekiu daugumoje viešojo gyvenimo sričių.
Mums jau pavyko sumažinti atotrūkį tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų nuo 7 iki 6 kartų. Artimiausioje ateityje turime dar labiau priartėti prie ES vidurkio – 5 kartų.
Vienas svarbiausių pastarųjų penkerių metų pokyčių buvo susitarimas didinti pensijas sparčiau už vidutinio darbo užmokesčio augimą. Vidutinės pensijos pakeitimo norma išaugo beveik iki 50 proc. Siekdami užtikrinti mūsų žmonėms orią senatvę, turime judėti toliau.
Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad valdančiąją daugumą šiais metais taip pat teko ne kartą ginti nuo jos pačios neapgalvotų veiksmų. Puikus to pavyzdys – užmojai įšaldyti mažiausias pensijas gaunančių asmenų pensijų augimą. Tam kelią užkirto tik veto.
Tikrai negalėsime ignoruoti ir Konstitucinio teismo sprendimo dėl teisės disponuoti II pakopos pensijų fonduose sukauptomis lėšomis. Asmeniškai sieksiu, kad būsimi sprendimai atsižvelgtų ne į fondų valdytojų, bet pirmiausia į visų Lietuvos žmonių interesus.
Senstančioje visuomenėje vis aktualesnis bus ilgalaikės priežiūros klausimas. Šios Vyriausybės žadėta, bet tik lengvai priliesta ir neįgyvendinta reforma nuguls jau būsimai valdančiajai daugumai. Nuguls ne kaip našta, o kaip galimybė padėti Lietuvos žmonėms.
Mes taip pat turime jau dabar ruoštis ir, manau, atskiru įstatymu apibrėžti vyresnio amžiaus asmenų teises bei jiems skirtos politikos principus ir įsipareigojimus.
Džiaugiuosi, jog dar kadencijos pradžioje pavyko pasiekti, kad pažeidžiamiausios grupės, taip pat ir senjorai, galėtų pigiau įsigyti vaistų. Tačiau inovatyvių vaistų prieinamumo problema išlieka opi. Seimui šiais metais priėmus mano inicijuotus Farmacijos įstatymo pakeitimus, labiau prieinamas taps labai retų ligų gydymas. Ledai pajudėjo ir užtikrinant vaistų kompensavimą sergantiesiems cistine fibroze, kam ilgą laiką trukdė sunkiai pateisinamas politikų neveiklumas.
Gerbiamieji,
visada vadovaukimės paprasta taisykle – Lietuvai nėra per brangių žmonių. Mums reikalingas kiekvienas pilietis.
Todėl turime tęsti pradėtus darbus pritaikant fizinę infrastruktūrą ir informacinę erdvę žmonėms su negalia, gerinant jiems siūlomas paslaugas, plečiant finansinę pagalbą.
Savalaikių veiksmų jau dabar reikalauja sudėtinga demografinė situacija. Visuomenės senėjimą spartina mažas gimstamumas. Nors vis daugiau lietuvių grįžta iš emigracijos, to vis dar nepakanka ilgalaikei tendencijai atsverti.
Todėl Lietuva gali ir turi tapti šeimai draugiškiausia valstybe. Pastarųjų krizių akivaizdoje jau išmokome, kad geriau padėti nei nepadėti. Jei nuoširdžiai sakome, kad mums reikia daugiau jaunų Lietuvos piliečių, turime gerokai aktyviau prisidėti prie vaikus auginančių šeimų gerovės.
Jau esame pradėję mažinti nelygybę didindami neapmokestinamąjį pajamų dydį. Jis turi priartėti ir pasiekti minimalaus darbo užmokesčio lygį.
Siekdami veiksmingos šeimos politikos, turime žengti dar toliau. Vaikus auginančioms šeimoms turi būti numatytos papildomos finansinės paskatos atsižvelgiant į globotinių skaičių. Vien didinti vaiko pinigų nepakanka. Valstybės interesas – kad vaikų tėvai ir globėjai gautų jiems reikiamas paslaugas ir galėtų daugiau užsidirbti.
Ne mažiau svarbu kryptingai spręsti kitus šeimoms aktualius klausimus. Vienas jų – auganti būsto prieinamumo problema. Išspręsti struktūrinius iššūkius galėsime tik formuodami strateginę būsto politikos darbotvarkę, kuri atsižvelgtų į poreikį tiek didžiuosiuose miestuose, tiek ir regionuose.
Vis daugiau susirūpinimo kelia ir švietimo būklė.
Iš vienos pusės, pastaruoju metu konkretūs žingsniai buvo skirti atskirties mažinimui švietime. Pirmosios kadencijos metu pavyko pasiekti, kad būtų įtvirtintas lygus startas švietime. Socialinės dimensijos principas pradedamas įgyvendinti ir aukštajame moksle. Jau šį rudenį įsibėgės įtraukusis ugdymas – tiems, kurie ruošiasi lėčiau, laiko lieka vis mažiau. Artimiausiu metu bus reikalinga ir neformaliojo švietimo pertvarka.
Kita vertus, turėjome progų įsitikinti, kad švietimo permainos turi būti itin kruopščiai planuojamos. Tiek bendrojo ugdymo programų atnaujinimai, tiek ir nauji valstybinio brandos egzamino tarpiniai atsiskaitymai atnešė nepaprastai daug chaoso ir sumaišties. Daugelis moksleivių, kaip ir jų tėvų, pasijuto tapę situacijos įkaitais.
Užvis blogiausia, kad valdančiajai daugumai pasirodė tinkama švietimo laivą vidury audros palikti be vairininko.
Dabartinė švietimo būklė netenkina daugeliu aspektų. Trūksta atsakingų – ne tik formaliai, bet ir faktiškai – asmenų. Mokytojų nusivylimo, kuris jau ilgą laiką rusena vis išsiverždamas į paviršių, seniai nebeveikia burtažodžiai apie profesijos prestižą. Vyriausybės manipuliacijos etatais ir statistiniais vidurkiais, bandant užmaskuoti pernelyg lėtą pedagogų atlyginimų kilimą, tik dar labiau didina įtampą. Per mažai dėmesio skiriama ne tik sporto politikai, bet ir konkrečiai vaikų fiziniam aktyvumui, judėjimo kultūrai.
Nuo to kenčia ne tik mūsų vaikų ateitis. Kenčia ne tik šeimos. Kenčia visa Lietuva.
Turime imtis veiksmų, kol dar ne per vėlu. Turime apginti savo vaikus ir pasirūpinti ne tik jų išsilavinimu, bet ir sveiku gyvenimu. Apsaugoti juos nuo grėsmingo narkomanijos maro. Sustiprinti vaikų emocinę sveikatą. Padvigubinti, o jei reikia – ir patrigubinti pastangas stabdyti savižudybių šmėklą.
Puikiai žinome, kad švietimo vaidmuo ir toliau augs, pasaulio ekonomikai ir atskiroms visuomenėms siekiant prisitaikyti prie sparčių technologinių pokyčių. Lietuvoje jausime vis didesnį pridėtinę vertę kuriančių inovatyvių, mokslo pažanga grįstų sprendimų poreikį. Didieji iššūkiai, tokie kaip klimato kaita bei biologinės įvairovės nykimas, taip pat turės atsispindėti ugdymo ir studijų programose.
Vidutinės trukmės laikotarpiu esminis vaidmuo transformuojant šalies ekonomiką teks informacinėms, žaliosioms ir kitoms aukštosioms technologijoms.
Šiandien aiškiai juntame būtinybę stiprinti energetinę nepriklausomybę ir skatinti tvarų ūkio augimą. Sparčiai plėtodami žaliąją energetiką, ant jos sparnų galėsime iškelti naują, inovatyvią pramonę.
Gerbiamieji,
Gausi startuolių bendruomenė jau dabar garsina Lietuvą pasaulyje. Šalyje kylančios lustų gamybos grandinės gamyklos, informacinių technologijų miesteliai, statomas didžiausias Europoje biotechnologijų miestas, naujos gynybos pramonės investicijos mums visiems rodo kryptį.
Valstybės užduotis – padėti mūsų verslui šiame kelyje. Turime išnaudoti visus ekonominės ir mokslo diplomatijos svertus bei narystės Europos Sąjungoje privalumus, kad inovatyvaus verslo sėkmės istorijų Lietuvoje rastųsi dar daugiau. Smulkiojo verslo aplinką pagerintų ir įsteigta ombudsmeno institucija.
Jau dabar aišku, kad svarbiu postūmiu ekonomikos plėtrai taps nacionalinės plėtros įstaigos veikla. Nuo kadencijos pradžios kartojau, kad Lietuvos verslui, norinčiam investuoti į didesnį našumą ir pažangą, reikia geresnės prieigos prie kapitalo. Džiaugiuosi matydamas, kad tai tampa realybe.
Didesnės investicijos reikalingos ir šalies kraujotakai – kelių bei geležinkelių infrastruktūrai – užtikrinti. Dabartinis valstybinės ir vietinės reikšmės kelių infrastruktūros finansavimo lygis mus atvedė prie liepto galo. Vienintelis kelias – atsispirti ir kilti aukštyn.
Kitas iššūkis, su kuriuo susiduriame, – nematerialus. Tai – mūsų gyvenimo globalizacija, kuriai atsispirsime tik turėdami tvirtą nacionalinės tapatybės pagrindą.
Žinojimas, kas mes esame, nurodo, ir kur turime eiti. Tai gali pasiūlyti humanitariniai mokslai bei turtingos kasdienės kultūrinės raiškos formos.
Mūsų kultūra turi būti ne tik saugojama, konservuojama, bet ir įgalinama konkrečiais politikos svertais. Tokiais, kurie leistų jai skleistis visoje Lietuvoje, neaplenkiant net mažiausio miestelio ir vietos bendruomenių.
Visa tai glaudžiai susiję ir su pastangomis susigrąžinti svetur gyventi išvykusius mūsų žmones. Nors po praėjusio referendumo liko neišspręsta dauginės pilietybės problema, privalome ir toliau auginti lituanistinį švietimą lietuvių diasporos šalyse. Lituanistikos tyrimų stiprinimas Lietuvoje ir už jos ribų taip pat turi tapti nacionaliniu prioritetu.
Kiekvienas ryšių su Lietuva turintis asmuo, kad ir kur jis gyventų, mums turi būti vertybė. Jis turi jaustis laukiamas Lietuvoje. Privalome skirti daugiau dėmesio sunkumams, su kuriais susiduria Tėvynėn grįžę mūsų žmonės, šalinti.
Gerbiamieji,
klaidinga būtų įsivaizduoti, kad visi šie klausimai turi būti sprendžiami nacionaliniu lygmeniu. Viena iš ilgalaikių Lietuvos problemų yra regioninė atskirtis. Toliau viską koncentruodami sostinėje ar keliuose didesniuose miestuose, mes tik dar labiau skurdintume bendrą visos šalies potencialą.
Mūsų regionams šiandien reikia kuo daugiau investicijų, daugiau darbo vietų ir viešųjų paslaugų. Toliau nuo didžiųjų miestų besikurianti gamykla, pajėgi duoti darbo gyventojams ar pritraukti darbuotojų iš toliau, – tai sveikintinas žingsnis į priekį. Tačiau didesnio efekto nebus, jei atvykę specialistai matys, kad jų gyvenimo kokybę regione smukdo duobėti keliai, sunykęs viešasis transportas, nutolusios ar nekokybiškos švietimo ir kultūros paslaugos.
Geriausiai situaciją vietoje mato savivalda. Todėl būtent savivaldybėms reikia suteikti daugiau laisvės priimti savarankiškus sprendimus.
Pradėti galime nuo mokyklų tinklo pertvarkos. Šioje srityje ministerijos iš viršaus į apačią diktuojami formalūs kiekybiniai kriterijai neatspindi nei realaus regiono poreikio, nei šiuolaikinių kokybiško ugdymo galimybių.
Savivaldybės, turėdamos ne tik galimybę, bet ir pareigą matyti bendrą regiono švietimo padėtį, pajėgios priimti sprendimus, kurie būtų ir tikslesni, ir sąžiningesni. Bandymai nacionaliniu lygmeniu sureguliuoti net ne atskirų mokyklų, o klasių dydžius veda priešinga – nepagarbos ir nepasitikėjimo – kryptimi. Ar tikrai mums to reikia? Kaip tai dera su kalbomis apie didesnes savivaldos atsakomybes ir pareigas, ypač – švietimo srityje?
Iš tiesų turime daugybę pavyzdžių, liudijančių, kad savivaldybės gali ir nori prisidėti prie bendros gerovės. Kad ir kiek krizių pastaruoju metu mus užgriuvo, kaskart įsitikinome, kad savivaldybės geba veikti kaip atsakingos centrinės valdžios partnerės. Šiandien joms reikia daugiau kompetencijų, kaip ir funkcijų, kurias lydėtų atitinkamas finansavimas. Tuomet jos atneštų dar daugiau naudos mūsų žmonėms.
Kas tikrai negali tenkinti Lietuvos žmonių – tai Europos Sąjungos regioninės plėtros programos įgyvendinimas. Įdėjus tikrai daug pastangų, pagaliau pavyko pajudėti iš pradinio taško, tačiau užduotas tempas vis dar per lėtas, dalis rodiklių – tiesiog neįgyvendinami, o skirto finansavimo dydis nesiekia įstatymuose nustatytos reikšmės. Čia turime užduoti sau labai rimtą klausimą – ar tinkamai šalyje valdoma regioninė politika?
Jei iš tiesų norime sukurti turtingesnius, klestinčius, valstybę aukštyn keliančius regionus, esama taupymo politika turi keistis į investicinę. Privalome daugiau investuoti į infrastruktūrą ir viešąsias paslaugas. Turime užtikrinti, kad visos savivaldybės galėtų pritraukti reikiamų specialistų. Kalbame ne apie pravalgymą ar betonines trinkeles, o apie investicijas į ateitį.
Praėjusiame Regionų forume kviečiau savivaldybes aktyviau ir efektyviau dalyvauti sveikatos reformoje, steigiant sveikatos centrus, pertvarkant paslaugų teikimą. Raginau merus daugiau derinti veiksmus ne tik su Sveikatos apsaugos ministerija, bet ir vieniems su kitais.
Šiandien jau visos savivaldybės žengė pirmyn ir laukia investicijų sveikatos paslaugoms modernizuoti. Būtina spartinti žingsnį, kad žmonės savo kasdienybėje greičiau pajustų teigiamus pokyčius. Sveikatos strategų dėmesys ypač reikalingas prevenciniam sveikatos stiprinimui.
Galvojant apie savivaldos perspektyvas, pozityviai nuteikia konstitucinio Fiskalinės sutarties įgyvendinimo įstatymo pakeitimas. Atsiradęs po ilgų diskusijų su savivaldybėmis ir vykdomąja valdžia, jis suteikė savivaldybėms daugiau laisvės investuoti ir kurti gerovę žmonėms.
Tikiu, kad pakeistas konstitucinis įstatymas padės ilguoju laikotarpiu sumažinti regioninę atskirtį. Būtent tai turi būti pamatinė Lietuvos vidaus politikos kryptis.
Gerbiamieji,
kuo daugiau dėmesio ir jėgų skirsime Vienos Lietuvos principo įgyvendinimui, tuo daugiau prisidėsime ir prie šalies nacionalinio saugumo.
Kiekvienos valstybės pasirengimas gynybai daugiausia priklauso nuo visuomenės vertybinių nuostatų. Pilietiškumas, patriotizmas, solidarumas – tai atraminės kolonos, ant kurių stovi konkretūs kariniai, žvalgybiniai ir politiniai pajėgumai. Šios vertybės kyla iš stiprios, patvarios tapatybės bei visuomenėje įsitvirtinusio teisingumo jausmo.
Susiskaldymas, susipriešinimas ir susvetimėjimas, priešingai, visada bus bet kokių pastangų užtikrinti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę priešingybė.
Todėl socialiai empatiškos valstybės kūrimas, nukreiptas į atskirties mažinimą, tiesiogiai prisideda ir prie nacionalinio saugumo. Tai, kiek esame vieningi ir solidarūs šalies viduje, suteikia mums jėgų ginti nacionalinius interesus už Lietuvos ribų.
Puikiai tai matome svarbiausiais užsienio politikos klausimais. Absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma neabejoja būtinybe padėti Ukrainai ir siekti Rusijos pralaimėjimo. Išliekame karšti narystės Europos Sąjungoje rėmėjai. Palaikome tvirtus euroatlantinius ryšius – Europos ir Lietuvos saugumo pagrindą.
Bendros nuostatos ir vertybės neabejotinai padeda mums veikti tarptautinėje erdvėje. Per pastaruosius dvylika mėnesių Vilniuje sėkmingai surengėme ir NATO, ir Trijų jūrų iniciatyvos viršūnių susitikimus. Kitais metais rengsime NATO Bukarešto devyneto forumą, jau dabar pradedame rengtis Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai 2027 m.
Bene daugiausia pastangų iš mūsų artimiausiu metu pareikalaus gynybos ir saugumo iššūkių sprendimas.
Reaguodami į pakitusią geopolitinę situaciją, iki šiol padarėme nemažai. Lietuvoje dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė, taip pat vykdoma JAV karinių pajėgų rotacija, NATO oro policijos misija. Susitarėme ir jau pradėjome Vokietijos brigados priėmimą Lietuvoje. NATO viršūnių susitikime Vilniuje patvirtinti nauji regioniniai gynybos planai ir rotacinis oro gynybos modelis.
Svarbiausia, kad po ilgo trypčiojimo vietoje pagaliau patys pradėjome investuoti į savo saugumą. Šiandien gynybai išleidžiame jau daugiau nei 2,7 proc. BVP.
Kita vertus, profesinės karo tarnybos karių skaičius per ketverius metus išaugo tik 6 proc. Kariuomenės komplektacija vis dar stringa ir atsilieka nuo keliamų tikslų. Turime dar daugiau dėmesio skirti ne tik aktyviajam rezervui rengti, bet ir profesinės karo tarnybos patrauklumui didinti, karių ir karininkų socialinėms garantijoms.
Siekdami Lietuvos kariuomenę išplėsti, pertvarkyti, modernizuoti ir aprūpinti pajėgesne ginkluote, kaip tai numatyta Valstybės gynimo taryboje, turėsime didinti krašto apsaugos finansavimą virš 3 proc. BVP. Malonu girdėti, kad šalies verslo bendruomenė susibūrė dėl „4 procentų“ gynybai. Tokios iniciatyvos motyvuoja politikus.
Gerbiamieji,
ambicingi mūsų tikslai neišvengiamai atsiremia į mokesčių klausimą. Tiek didesniam gynybos finansavimui, tiek ir kitoms būtinosioms reikmėms reikalingos lėšos, kurių galime skolintis arba, kas yra gerokai tvariau, papildomai surinkti į valstybės biudžetą.
Džiugina tai, kad perskirstymas per biudžetą per penkerius metus išaugo nuo 30 proc. iki 33 proc. BVP. Žvelgiant istoriškai, tai – reikšmingas pasiekimas. Tuo pat metu valstybės skola išliko mažesnė nei 40 proc. Sėkminga anticiklinė politika ne tik lėmė tęstinį ekonomikos augimą, bet ir apsaugojo mokesčių bazę.
Pastaruoju metu pagaliau išryškėjo gynybos finansavimo apmatai. Pirmąja kregžde tapo bankų solidarumo mokestis. Gynybos finansavimas didinant įmonių pelno mokesčio tarifą – dar vienas teisingas sprendimas, dėl kurio pavyko susitarti, kaip ir dėl akcizų tabakui ar alkoholiui padidinimo.
Svarbiausia, kad valdantieji įsiklausė į sveiko proto balsą ir atsisakė planų didinti pridėtinės vertės mokestį. Išmintingas buvo ir apsisprendimas nedidinti naštos dirbantiems individualiai pagal verslo liudijimus, taip pat nekišti rankos į savivaldos kišenes. Tačiau akcizų kurui tvirtinimas Seime parodė ryškų susiskaldymą. Tai reiškia, kad klausimas buvo neišdiskutuotas, o galutinis sprendimas – neišbaigtas.
Šiandien mes vis dar stokojame realių pastangų siekti didesnio pajamų apmokestinimo progresyvumo. Aukštų pajamų mokesčių tarifai negali ir toliau priklausyti nuo veiklos formos. Tai atveria kelią didesniam mokestiniam neteisingumui. Nukenčia, be kita ko, ir valstybės biudžetas.
Neatsitiktinai poreikį kurti teisingesnę ir paprastesnę mokesčių sistemą, kuri atlieptų augančius finansavimo poreikius, visai neseniai pabrėžė Valstybės kontrolė.
Todėl tenka apgailestauti, kad šios kadencijos Vyriausybė galutinai palaidojo mokesčių reformą, kuri iš tiesų galėjo tiek užtikrinti didesnį sistemos teisingumą, tiek ir atnešti papildomų biudžeto pajamų.
Jau girdėjome, kaip šis uždavinys, bandant nusiplauti atsakomybę po ketverių sugaištų metų, lengva ranka perkeliamas kitos kadencijos Seimui.
Mokesčių sistemos reforma išties galėtų tapti vienu iš svarbiausių Seimo rinkimų klausimų.
Tik svarbu nepamiršti, kad šiuo klausimu visi žaidžiame vienoje komandoje. Už vieną, nedalomą Lietuvą.
Sprendžiant dėl mokesčių, kaip ir švietimo ar nacionalinio saugumo klausimais, mums reikalinga nuoširdi bendrųjų vardiklių paieška. Reikalingas supratimas, įsiklausymas ir nuolatinis dialogas. Su kuo mažiau demonstratyvių išsišokimų ar atsitraukimų.
Gyvendami šalia pavojingo kaimyno, neturime kur trauktis. Visos Lietuvos politinės jėgos privalo siekti kiek įmanoma platesnio sutarimo, o rinkėjai – principingai jas vertinti. Nėra sunku įsitikinti, kas užsiima visuomenės skaldymu, kas keldami daug triukšmo kasasi po svarbiausių valstybės institucijų pamatais, o kas dirba profesionaliai ir išties ieško geriausių sprendimų.
Visų mūsų laukia daugybė svarbių darbų. Kad galėtume atremti bet kokius pavojus, turime toliau stiprinti savo valstybę. Siekti teisingumo visose srityse. Užtikrinti nuolatinį ir tolygų visų Lietuvos žmonių gerovės augimą kaip priešnuodį nuo mus skaldančių ir priešinančių jėgų.
Užteks padalijimų. Užteks tuščių intrigų ir rietenų. Nepasitikėjimą keiskime pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Pirmyn ženkime su naujomis idėjomis ir sprendimais.
Įkvėpti Dainų šventės šimtmečio, dainuokime Lietuvą kaip džiaugsmą, išaugusį iš pelenų. Taip, kaip ją dainavo Justinas Marcinkevičius.
Kilkime aukštyn kaip viena, vieninga ir stipri Lietuva!
Ir čia, gerbiamieji, ketinau padėti tašką. Deja, pastarieji įvykiai neleidžia to padaryti.
Kaip atsitinka, kad sąsajų su verslo interesais kartelę nuleidome taip žemai, jog pasiskraidymo su kriminalinės praeities asmeniu faktui iškilus į viešumą, viskas, ką sugebame ištarti, yra tas senokai begirdėtas „ministrė nekalta, aplinka kalta“? Arba dar blogiau: kaip atsitinka, kad abejotinos reputacijos ir ryšių įmonė sugeba dominuoti atsiskaitymo su viešuoju sektoriumi rinkoje gana ilgą laiką? Į šiuos klausimus reikės atsakyti. Svarbu, kad šių atsakymų neiškraipytų artėjantys rinkimai.
Ačiū visiems už dėmesį.
