Londone vykusio „Battle of Ideas” (Idėjų mūšis, angl.) festivalio metu, vyko debatai tema: „Vaikų gimdymas laboratorijoje: pagalbinis apvaisinimas ir moralė”. Publikuojame dr. Mehmeto Çiftçi, Anscombe bioetikos centro (JK) tyrėjo pranešimą.
Kiekvienas, kuris tapo tėvu ar mama žino, kad vaikai yra geriausia ir didžiausia dovana. Jiems turėtų būti lengva užjausti tuos, kurie yra nevaisingi ir negali susilaukti vaikų.
Tačiau vien užuojautos nepakanka, kad suprastume, ar reprodukcinių technologijų naudojimas yra etiškos. Norint atsakyti į šį klausimą, turime pirmiausia paklausti savęs: ar šios technologijos yra naudingos vaikams, ar jos atitinka vaikų poreikius, o gal tik patenkina suaugusiųjų norus?
Vaikai yra ypač pažeidžiami. Gyvenimo pradžioje jie visiškai negali patenkinti savo poreikių ar ginti savo teisių. Todėl mūsų pareiga užtikrinti, kad pirmumo teisė būtų suteikta vaikų o ne suaugusiųjų norams. Svarstydami kaip susilaukti vaikų, turime būti pasiruošę prisitaikyti prie jų poreikių, užuot ieškoję kompromisų, siekiant pateisinti savo lūkesčius. Nesvarbu, kaip stipriai norėtumėte tapti tėvais, galiausiai neturime teisės susilaukti vaikų bet kokia kaina. Niekas neturi teisės į kitą asmenį.
Genealoginė sumaištis
Dar didensnė Pandoros dėžė atveriama leidžiant pagalbinį apvaisinimą su donorų sperma ar kiaušinėliu. Toks kūdikio sukūrimas laboratorijoje neišvengiamai nutraukia vaiko ir bent vieno iš biologinių tėvų ryšį. Dažniausiai tokie vaikai kenčia nuo taip vadinamos „genealoginės sumaišties“. Jiems sunku formuoti savo asmenybę nežinant nieko apie savo šeimyninį ir genetinį paveldą.
Genealoginė sumaištis būdinga ir įvaikintiems vaikams. Tačiau skirtumas tas, kad įvaikinimas yra būdas išspręsti vieną iš siaubingiausių problemų, kai biologiniai tėvai negali pasirūpinti savo vaikais dėl rimtos priežasties. Kita vertus, naudodamiesi pagalbinio apvaisinimo procedūromis, mes sąmoningai atimame vaikui galimybę turėti ryšį su jo biologiniais tėvais.
Vienas iš nedaugelio tyrimų, nagrinėjusių šiuo būdu sukurtus vaikus, nustatė, kad jie patiria daug problemų susijusių su savo tapatybe, kenčia nestabilius santykius su savo nebiologiniais tėvais, o vėliau ir su savo sutuoktiniais. Vaikai, neaugę su biologiniais tėvais, dažniau susiduria su priklausomybėmis, yra labiau linkę į nusikalstamumą bei serga depresija.
„Pertekliniai“ vaikai ir kitos problemos
Tai ne vienintelė problema susijusi su pagalbiniu apvaisinimu. Siekiant padidinti galimybę pastoti tokiu būdu, sukuriama daugiau embrionų nei planuojama turėti vaikų. Tai reiškia, kad daugumos sukurtų embrionų gyvenimas nutraukiamas ir jų atsikratoma tarsi paprastų medicininkų atliekų vos jie nustoja būti reikalingi, arba jei pastebimi negalią reiškiantys požymiai.
Galiausiai, nors apie tai negirdime labai dažnai, būtina paminėti nėščiosioms ir kiaušinėlių donorėms, bei dirbtinai apvaisintų ir pagimdytų vaikų sveikatai kilančią riziką.
Visų mano paminėtų problemų nelieka, jei technologija naudojama siekiant diagnozuoti ir gydyti ligas, trukdančias porai natūraliai pastoti. Tai – geras ir nuostabus technologijos panaudojimas, vertas daugiau finansavimo ir paramos.
Priešingai, pagalbinio apvasinimo technologijos nieko neišgydo ir nepanaikina pagrindinės problemos. Jos siūlo tik būdą pasipelnyti iš suaugusiųjų noro turėti vaikų, nepaisydamos žmogaus gyvybės kainos bei vaikų teisės pažinti ir augti su savo biologiniais tėvais.
