Savi — saviems
Keturiese stryktelime į porą mikroautobusų. Koja vis gilyn mina akseleratoriaus pedalą. Kelionė laukia netrumpa — per tūkstantį kilometrų iki Vakarų Ukrainos miesto Ivano Frankivsko ir dar tiek pat iki Donetsko ir Zaporižios srities.
Automobiliai gerokai pasėdę ir perkrauti. Ne pirmą kartą vykstantys pasakoja, kad būta atvejų, kai lenkų pareigūnai prisikabino dėl perkrovos. Mes balansuojam ant ribos. Viskas čia paprasta: kai važiuoji tokį ilgą kelią, norisi kad ukrainiečių kariai gautų kuo daugiau pagalbos iš Lietuvos. Tad krovėm, dvejojom, vėl krovėm ir vėl dvejojom, Ar nepersistengta?
Viskas pavyko kuo puikiausiai. Lenkų pasieniečiai ir muitininkai gana atsainiai pažiūrėjo į mūsų ne pirmos jaunystės mikroautobusus. Dopomoga?, da, ona samaja (ru. ua. Humanitarinė pagalba?, taip ji). Riedame tolyn, link Ukrainos tikrinimo punktų. Čia vaizdas kiek kitoks. Vertas atskiro aprašymo, kurį rasite šio reportažo pabaigoje.
Kaip bebūtų, pasienio punkto pareigūnų antspaudai surinkti, judame link Ivano Frankivsko, kur mūsų jau laukia labdaringo fondo „Savi saviems“ (ua. Свій за свого) žmonės. Ten išsikrausime, atsipūsime ir persėdę į kitus du iš Lietuvos atvežtus ir Ukrainos auksarankių suremontuotus automobilius pajudėsime į Rytus, link fronto.
Jie laukia pagalbos
Ivano Frankivske mūsų jau lūkuriuoja Jura. Tai aktyvus jaunuolis, kuris, kaip ir tėvai, turi lietuviškų šaknų. Jų sukurta įmonė vadinasi „Rytas“. Privažiavus prie vartų regime trispalvės spalvomis nudažytą ženklą su kirilica užrašytais lietuviškais žodžiais. Savi, pamanau. Ir neklystu. Anuškevičių šeima ne tik verslauja, bet ir be galo daug padeda Ukrainos kariams.
Krauname lauk atvežtąjį gėrį. Jį santykinai dalinčiau į dvi dalis: pirmoji yra persmelkta sentimentų. Visokios dėžutės su vaikų piešiniais, pergalės linkėjimais ir kitokiomis seilėmis. Geras dalykas, bet… naudingas tik iš dalies. Tiksliau, naudingas tik tiek, kiek teikia psichologinę pagalbą ir suvokimą, kad ukrainiečiai nepalikti vieni. Bet ruošiant siuntinį būtina žinoti, kad valgyti jie turi, apsirengę ir šiaip, Ukraina — ne Centrinė ar Pietų Afrika. Šokoladukais, kokakola ir eneregetiniais gėrimais pergalės pasiekti neįmanoma. Reikia šio to rimtesnio.
Antroji atvežtojo gėrio dalis kitokia. Dronai, Norvegijos žvejų nebenaudojami tinklai, kurie karius apkasuose saugo nuo dronų, gesintuvai, kariški maisto daviniai ir anksčiau iš Lietuvos atvykę automobiliai. Štai tokių dalykų (plius generatoriai) Ukrainoje reikia kaip vandens. Kiek nuvežtum — vis vien bus mažai. Apačioje parašysiu kaip ir kur aukoti.
Link fronto
Po sočios vakarienės užmiegame. Ukrainiečiai mėgsta gerai maitintis, tai jaučiama ir šalies Vakaruose ir Rytuose, kurlink išvykome dar saulei nepatekėjus. Keliai neprasti. Jei atvirai, valstybinės reikšmės keliai geresni nei Lietuvoje. Šioje srityje esame stipriai nusigyvenę. Nusukus į pašalį — klaikios duobės, bet mes dardame su pačių ukrainiečių paturbintais automobiliais, niekas nelūžta.
Netikėtai atėjo naktis. Pafrontėje GPS dažnai blokuojamas, tad nenuostabu, kad numatyto dronistų dalinio ir nakvynės vietos niekaip nerandame. Tolumoje blinksi žiburėlis, tad pasukame ta kryptimi. Iššoka du ginkluoti kariai, įtarūs tokie. Jura reikalus sutvarko per kelias minutes: „Zioma? A togo znaješ? Ja attuda...“ (ru. Žemietis? Tą pažįsti? Aš iš…). Įsišnekame su naktinio patrulio vyrais. Lietuviška gira pokalbio nuotaiką veikia itin pozityviai. Atiduodame kelias pakuotes.
Abu kariai fronte ne pirmi metai. Juokiasi iš mūsų noro užsidėti šarvines liemenes. Klausiami ar kas nuo rusų pusės atskrenda tik šypsosi. Taip, bet liemenė nepadės. Beje, okupantų ten niekas rusais nevadina. Tam yra du žodžiai: moskali ir kitas, ne visai viešai tartinas žodis prasidedantis raide P. Vyrai nurodo kelią iki mūsų dislokacijos vietos, pas dronistus.
Tie sutinka susirūpinusiais veidais, klausinėja kas ir kaip. Iki fronto gal dešimt kilometrų, ore brudas skraido, visko gali nutikti. Automobilius suvarome po medžiais ir po truputį pradedame mokytis instinktais grįstos judėjimo abecėlės: nesibūriuoti atvirose vietovėse daugiau nei trys asmenys, judėti tik po du, trys vienoje vietoje stovintys automobiliai — taikinys. Rūkymas, bendravimas, arbatos gėrimas — tik iš oro neidentifikuojamose vietose.
Karių nuotaikos
Jos visokios. Sunku kalbėti už visus ukrainiečių karius, tačiau, tikiu, šiokias tokias tendencijas pajutau. Visgi aplankėme net kelis karinius vienetus (dronistai ir spec. pajėgos). Pirmiausiai, kas krenta į akis — toks nutrūktgalviškas pasiryžimas. Šito ukrainiečiams nestinga. „Mes čia, mes kausimės iki galo nežiūrint visų trūkumų, keistokų valdžios sprendimų ir pagalbos kiekio“, — maždaug toks dažniausiai skambėdavo atsakymas pasiteiravus kaip planuojama ateitis.
Kita vertus, būtų naivu sakyti, kad tam tikro nerimo nesijaučia. Prie Donetsko dislokuoto dalinio karys atvirai pasakojo apie Vakarų tiekiamą karinę pagalbą. Tarkim, prancūziški šarvuočiai. Jų buvo gauta apie 70 vienetų. Nei viename nebuvo reikiamų prietaisų (naktinio matymo įranga, radijo stotys ir t.t.) Ukrainiečiai į karinę techniką savo rankomis instaliavo civilinėse parduotuvėse pirktus prietaisus taip „atgaivindami“ šarvuočius. Iš 70-ties užsikūrė tik 20.
„Tik Baltijos šalys laikosi duoto žodžio. Visa karinė technika atvyksta pilnai sukomplektuota ir paruošta veiksmui. Dar ir atsarginių dalių prideda. Tačiau jūs nedideli, to nepakanka“, — pasakojo karys.
Aplankyto bataliono vadas Ivan M. socialiniuose tinkluose atvirai klausia apie kario pasipriešinimo ribą ir „priverstinį didvyriškumą“. Jo teigimu, priešas puola naudodamas „mėsą“, o ukrainiečiai ginasi „tautos žiedu“. Šie procesai nėra begaliniai, nes žmonių yra tiek, kiek yra.
Tai regėjome savo akimis, on line. Kaip tik tuo metu, kai lankėmės, rusų okupantai surengė eilinį puolimą. Ore kabantys dronai leido stebėti mūšio eigą. Apie dešimties žmonių grupė bandė įsitvirtinti ukrainiečių kontroliuojamoje teritorijoje. „Čia puola jų dalinio „Somali“ kovotojai, kurie surinkti iš kalėjimų. Tai atmatos“, — į vatą žodžių nevyniojo prie kompiuterio ekranų prilipęs stebėtojas. Liko du okupantų sužeistieji. Link jų nuzvimbė ukrainiečių dronai su sprogmenimis. „Tokiems dažniausiai pakanka dviejų granatų“, — ramiai aiškino operatorius.
Taip, tiek pakako.
Žmogus kaip chameleonas
Ten pigiau. Todėl grįžę iš fronto su Jura nuolat vakarieniaudavome vietos restoranuose. Jis, regis, juos išmano, tad siūlė pačius pačiausius. Neprieštaravome. Ukrainos ekonomiką reikia palaikyti. Pasak pašnekovo, kainos turistiniame Lvive gerokai didesnės nei Ivano Frankivske. Čia gali sočiai pavalgyti ir išgerti neišleidęs nė dešimties eurų.
Žavi žmonių gebėjimas prisitaikyti. Kiekvienas restoranas įsigijęs generatorių, todėl kai nutraukiamas elektros tiekimas visa centrinė pėsčiųjų gatvė pradeda ūžti. Vėl nušvinta šviesa ir niekas į tokius mažmožius nebekreipia dėmesio. Toliau sėdi, bendrauja, juokiasi. Beje, miesto valdžia tiksliai ir operatyviai informuoja miesto gyventojus apie elektros tiekimo trukdžius. Kiekvienas savo gyvenimą pasitvarko taip, kad tai netrukdytų verslui ar buičiai.
Centrinė miesto pėsčiųjų gatvė apstatyta žuvusiųjų karių portretais. Mirtis ir gyvenimas visai šalia. Galioja nerašytas įstatymas restoranams — neleisti muzikos. Tačiau tai nereiškia, kad gatvėse neišgirsi juoko ir visi vaikšto rūškani. Net naktinis sirenų kauksmas (pirmąją naktį sparnuotomis raketomis buvo apšaudyta už kelių dešimčių esanti Burštino elektrinė) miesto gyvenimo neišmuša iš vėžių. Vietinių teigimu, į sirenas nedaug kas reaguoja. Atskris, tai atskris.
Ko dar reikia Ukrainai?
Pradėsiu ne nuo materialios paramos reikalų. Nuo pirmų žingsnių Ukrainos žemėje jauti, kad papuolei į kitą pasaulį. Ne tokį patogų, saugų ar efektyvų. Kirsdami sieną juokėmės, kad pasieniečio duotas lapelis, kuriame reikia surinkti reikiamus antspaudus yra svarbesnis nei pasas. Jį pametęs amžiams liktum tarp dviejų valstybių sienų. It oro uoste įstrigęs S. Spielbergo filmo „Terminalas“ Tomo Hankso įkūnytas personažas.
Ten nerasi jokios informacijos, vieną antspaudą gauni kioske, kito jau turi eiti už 100 m ir t.t. Tai neefektyvi, atsilikusi, neskaitmenizuota piktų žmonių visata. Šalia įsikūrę lenkų pareigūnai dirba visiškai kitaip. Grįžtant atėjusi žavi muitininkė su šypsena iškratė mūsų mikroautobusą taip, kad abejonių dėl jos darbo kokybės neliko. Mūsų sprendimas dėl alkoholio ir cigarečių buvo teisingas — pirkome tik tiek, kiek leidžiama įstatymo.
Visa tai pasakoju dėl to, kad pirmas dalykas, kuris reikalingas Ukrainai yra viešojo sektoriaus europėjimas. Ne žmogus valdžiai, o valdžia žmogui. Daug negatyvių dalykų, neišskiriant karo reikalų, yra sietina su pasitikėjimo institucijomis stoka.
Apie materialią pagalbą daug kalbėti neverta. Fronte stinga visko. Automobiliai, dronai, generatoriai — štai prioritetas. Jei kas turite ar iki šiol dvejojote dėl pagalbos — susisiekite. (alesia2724@gmail.com, Olesios tel. +370 657 64386, valdas.kilpys@gmail.com). Viskas pasieks reikiamas rankas.
Iš mažesnių dalykų: higienos priemonės (skutimosi putos, muilas, šampūnas, skalbimo skysčiai, milteliai, drėgnos servetėlės, drėkinantis kūno kremai ir t.t.) Kompiuteriai, kompiuterinė įranga, planšetės, įvairūs prailgintuvai.
Sužeistiems kariams į ligoninę: šlepetės, marškinėliai, sportinės kelnės, bliuzonai, gulinčio ligonio slaugos priemonės. Maži daiktai keičia didelius dalykus. Blogis veši ten, kur geri žmonės nieko nedaro.
P.S. Sąmoningai nepublikuojame bendros nuotraukos iš Donetsko srities. Vienas karys, su kuriuo prieš kelias dienas bendrauta, juoktasi, kvailiota, didvyriškai žuvo. Neklauskite kodėl.
