Senojo Testamento Pradžios knygoje pasakojama apie pirmųjų žmonių sukūrimą, apgyvendinimą Edeno sode ir įsakymą nevalgyti vaisių nuo gero bei pikto pažinimo medžio (žr. Pr 2). Tačiau pirmieji tėvai paklausė ne Dievo, bet šėtono, kuris melagingai įtikinėjo, kad valgydami uždraustą vaisių tapsią kaip dievai. Nepaklausę Dievo, Adomas ir Ieva savo neklusnumo neapgailėjo. Vyras teisinosi: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“ Moteris irgi teisinosi: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“ (Pr 3, 12–13). Neklusnumo Dievui pasekmė buvo labai skaudi: pirmieji žmonės turėjo palikti Edeno sodą ir prisiimti vargo naštą. Mes – Adomo ir Ievos palikuoniai – šią naštą nešame.
Nors žmogus nuo Dievo nusigręžė, tačiau Dievas nepaliko žmonių bėdoje ir nutarė juos išgelbėti. Evangelijos pasakoja apie Dievo planą išgelbėti žmogų iš nuodėmių. Dievo Sūnus Jėzus Kristus prisiima žmogiškąją prigimtį, tampa vienu iš mūsų ir už mūsų nuodėmes miršta ant kryžiaus.
Po krikšto Jordano upėje Jėzus pradėjo skelbti Evangeliją apie prisiartinusią Dangaus karalystę, gydė ligonius ir išlaisvindavo piktosios dvasios apsėstuosius. Žmonės buvo sužavėti tuo, ką girdėjo ir matė, ir minios veržėsi prie Jėzaus pasiklausyti ir, galbūt, gauti norimą malonę. Tačiau ne visi klausytojai buvo draugiški.
Ne krikšto metrikai padaro mus tikrais Jėzaus draugais, bet klusnumas Jo mokymui.
Labiausiai priešiški Jėzui buvo ano meto fariziejai ir Rašto aiškintojai. „Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus“ (Mk 3, 22). Net giminėms atrodė, kad ne viskas priimtina, ką Jėzus kalbėjo ir darė. Evangelistas Morkus pastebi: „Saviškiai <…> ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21).
Kai žmonės pranešė, kad giminės nori Jėzų pamatyti, jis, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 34–35).
Dievo valią vykdome, kai esame klusnūs Dievo įsakymams ir Jėzaus mokymui, kurį randame Naujojo Testamento knygose. Evangelijoje įsakmiai pabrėžiama, jog Dievo reikia klausyti. Po Jėzaus krikšto Jordano upėje balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7).
Ne krikšto metrikai padaro mus tikrais Jėzaus draugais, bet klusnumas Jo mokymui. Mūsų klusnumas yra atsakymas į klausimą, kiek priklausome Jėzaus draugų būriui. Dėl to Šventasis Raštas, ypač Evangelijos turi būti dažniausiai atverčiama ir skaitoma knyga, nes ji primena, ko Dievas iš mūsų nori, kur turime jo paklausyti.
Prisimenu savo pirmąsias nelaisvės dienas KGB kalėjime. Visa aplinka veikė labai slegiamai ir labai norėjosi iš čia ištrūkti. Ir tokia proga greitai atsirado; tardytojas pasiūlė laisvę, jei per TV apgailėsiu, kad, jo žodžiais tariant, kovojau prieš tarybų valdžią. Ir net pateikė pavyzdį, kaip mano gerai pažįstamas stačiatikių šventikas apgailėjo savo veiklą ir buvo paleistas į laisvę. Prisiminiau Jėzaus žodžius: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“ (Mt 16, 25–26), ir atsakiau, kad tikrai negalėsiu apgailėti savo veiklos, nes kovojau už tikinčiųjų laisvę išpažinti savo tikėjimą.
Už savo ištikimybę Jėzui persekiojamas apaštalas Paulius rašė Korinto krikščionims: „Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4, 16–17). Pasitikrinkime, kokia yra mūsų ištikimybė Jėzui, kokie esame jo broliai ir seserys.
