„Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 33–34).
Iš šios Evangelijos ištraukos po ilgos evoliucijos gimė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė. Jau senovėje Bažnyčios tėvai, dažnai komentavę šį tekstą, iš Viešpaties šono tekančiame vandenyje įžvelgdavo krikšto simbolį, o kraujyje – Eucharistijos simbolį. Viduramžių mistikams pervertas Jėzaus šonas leidžia pamatyti Jo širdį, kurioje įsikūnijusi begalinė ir gailestinga Dievo meilė visiems žmonėms. Šv. Bernardas apie tai rašė: „Perverdama šventąjį kūną, ieties geležis man tapo atrakinančiu raktu; ji atskleidė man Viešpaties ketinimą. Jo Širdies paslaptis atrandama atveriant Jo kūną“.
Panašių meditacijų pasitaiko šv. Gertrūdos Helftietės, šv. Kotrynos Sienietės ir šv. Bonaventūro raštuose. Jie pradeda meilės dialogą su nukryžiuotuoju Kristumi ir kontempliuoja Jo žaizdas, ypač pervertą šoną. Jie išreiškia troškimą prisiglausti prie Jėzaus krūtinės, įeiti į Jo širdį kaip į prieglobstį arba atsigerti iš jos kaip iš gyvojo vandens šaltinio.
Būtent šio mistinio dvasingumo perspektyvoje XVII a. antrojoje pusėje ir atsirado Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė. Normandijos kunigas šv. Jonas Eudas pirmą kartą aukojo šios šventės mišias 1672 m. Netrukus prie šio kulto plitimo prisidėjo Paray-le-Monial (Prancūzija) vizitiečių vienuolės šv. Margaritos Marijos Alakok (1675) gauti apreiškimai.
Pamaldumas Jėzaus Širdžiai reiškėsi kaip priešnuodis jansenizmui – rigoristinei erezijai, Dievo gailestingąją meilę ribojusiai apibrėžtu išrinktųjų skaičiumi. Įdomu, kad 1765 m. Lenkijos ir Lietuvos karalystė tapo viena pirmųjų šalių, oficialiai įvedusių Švenčiausiosios Širdies šventę. Lietuvos, Rūpintojėlių ir Kryžių kalno šalies tikintiesiems atverto Jėzaus šono kontempliacija palaikys meilės didžiadvasiškumą ir apsaugos nuo nevilties visuose persekiojimuose ir istorijos išbandymuose.
Siekiant pabrėžti ryšį su nukryžiavimu Didįjį penktadienį, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmė švenčiama penktadienį po antro sekmadienio po Sekminių. Įvairios mišių maldos pilnos aliuzijų į ant kryžiaus mirusio Kristaus šono pervėrimą, tačiau Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie tai skaitomas tik B metais. A metų Mišiose perteikiamas Jėzaus kvietimas, ištartas Evangelijoje pagal Matą (11, 29–30): „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs… Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ C metų Mišiose pateikiamas pasakojimas apie paklydusią ir surastą avį pagal šv. Luko evangeliją (15, 3–7). Taip trejus metus liturgija leidžia kontempliuoti įvairius gailestingosios Viešpaties meilės slėpinio aspektus.
Šv. Faustina Kovalska rašė: „O mano Jėzau, būk man kantrus, ateityje jau būsiu atidesnė; ne savimi remiuosi, bet Tavo malone ir gerumu, kuris man, menkai, yra toks didelis.
Kartą Jėzus leido man pažinti, kad kai Jo prašau intencija, kurios ne kartą manęs prašo kiti, Jis yra visada pasiruošęs suteikti savo malonių, tik sielos ne visada jas priimti. „Mano širdis yra kupina didžiulio gailestingumo sieloms, o ypač vargšams nusidėjėliams. Kad galėtų suprasti, jog esu joms geriausias Tėvas, kad dėl jų iš mano širdies ištryško kraujas ir vanduo kaip iš gailestingumo sklidino šaltinio; dėl jų gyvenu tabernakulyje, kaip gailestingumo Karalius trokštu apdovanoti sielas malonėmis, bet nenori jų priimti. Bent jau tu ateik pas mane kuo dažniau ir imk tas malones, kurių jos nenori priimti, o tuo paguosi mano širdį. O, koks didžiulis yra sielų abejingumas už tiek gerumo, už tiek meilės įrodymų; mano širdis persisunkusi vien nedėkingumu, pasaulyje gyvenančių sielų užmarštimi; jos turi laiko viskam, tik neturi laiko ateiti pas mane malonių.
Todėl kreipiuosi į jus, jūs – išrinktosios sielos, ar ir jūs nesuprasite mano širdies meilės? Ir čia mano širdis nusivylė: nerandu visiško atsidavimo mano meilei. Tiek įtarumo, tiek nepasitikėjimo, tiek baimės. Tavo paguodai pasakysiu, kad yra pasaulyje gyvenančių sielų, kurios nuoširdžiai mane myli, jų širdyje būnu su džiaugsmu, bet jų yra nedaug; yra ir vienuolynuose tokių sielų, kurios mano širdį pripildo džiaugsmo, jose yra įspausti mano bruožai, todėl Dangiškasis Tėvas žvelgia į jas ypač meiliai, jomis gėrėsis angelai ir žmonės, jų skaičius yra labai mažas, jos saugo nuo Dangiškojo Tėvo teisingumo ir išprašo gailestingumo pasauliui.
Šių sielų meilė ir auka palaiko pasaulio egzistavimą. Skaudžiausiai mano širdį žeidžia mano labiausiai išrinktų sielų neištikimybė; šios neištikimybės yra ašmenys, kurie perveria mano širdį.“
