Kinijos komunistai kultūrinę revoliuciją pradėjo skelbdami kovą su buržuazine ideologija. Vienu iš jos taikinių tapo „netinkamai“ mąstantys universitetų dėstytojai. Nuo fizinio susidorojimo iki patyčių, kartais privedančių žmones iki savižudybės, buvo diegiama „teisinga“, komunistinė „tiesa”.
Sovietmečiu irgi užteko universiteto dėstytojui ar studentui išsakyti poziciją, kuri nedera su oficialia, privaloma ideologija – ir atleidimo lapelis garantuotas.
Naivu būtų manyti, kad žlugus Sovietų sąjungai komunizmas liko tik Kinijoje. Vykstant Antrajam pasauliniam karui marksizmo ideologai persikėlę už Atlanto sėkmingai įsitvirtino kitai nuomonei atviruose JAV universitetuose. Jie pasinaudojo demokratijos teikiamomis galimybėmis, kad atėjus laikui užgniaužtų tai, kas jai ir padėjo įsigalėti – žodžio, sąžinės ir įsitikinimų raiškos laisvę.
Dabar su kitaminčiais jie nebesiginčija debatuose, nesirungia intelektualiniuose iššūkiuose, bet skundais, apkalbomis, patyčiomis ir apeliacija į minios emocijas bando juos išstumti iš viešosios erdvės.
Tiesa, kitas laikmetis, kiek kita veikimo forma. Žmogus iš pareigų dabar verčiamas ne kokio nors politruko raportu, bet dėl pasipiktinimo, dažnai pasitelkiami anonimai „iš apačios“.
Net ir anonimo užklausa fakulteto dekanui ar universiteto rektoriui „kaip žmogus su tokiomis pažiūromis gali pas jus dirbti?“, tampa pretekstu tampyti dėstytojus aiškinantis įvairioms kontoroms ir tarnyboms, kokios gi jo pažiūros. O juk dar vakar tokie skundai keliaudavo į šiukšlių dėžę. Juk laisvoje visuomenėje savo nuomonę gali išsakyti visi? O jei bijai atskleisti savo vardą ir pavardę, gal ne toks ir teisus esi? Bent jau taip visai neseniai buvo mąstoma demokratinėse, laisvose valstybėse.
Tačiau anonimus visuomet mielai išnaudoja totalitariniai režimai – taip patogu patraukti neparankiuosius.
Universitetus marksistinė ideologija puola pirmiausia ir siekia juose įvesti mąstymo diktatūrą neatsitiktinai.
Kaip žinia, universitetai, nėra amatų mokyklos. Jų pirminis tikslas – išsilavinusio, kritiškai mąstančio žmogaus ugdymas.
Tai Vakarų krikščioniškos civilizacijos indėlis į mokslą, minties laisvę bei demokratiją. Popiežiai savo bulėmis steigė universitetus. Taip, beje, ir buvo įkurtas ir pirmasis universitetas Lietuvoje – Vilniaus universitetas.
1569 m. Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus kvietimu į Lietuvą 1570 m. atvyksta jėzuitai ir įkuria Vilniaus jėzuitų kolegiją. 1579.04.01 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras suteikia privilegiją, o 1579.10.30 popiežius Grigalius XIII išleidžia bulę, kuria patvirtina kolegijos reorganizavimą į Vilniaus Jėzaus draugijos akademiją ir universitetą.
Tačiau anonimus visuomet mielai išnaudoja totalitariniai režimai – taip patogu patraukti neparankiuosius.
Tai tokia mūsų akademinės laisvės istorija. Nuomonių pliuralizmas yra sveikos, kuriančios, diskutuojančios ir ginčuose tiesos ieškančios visuomenės požymis, jos ribojimai visuomet reiškia ir laisvės pabaigą. Tą rodo istorija.
Šiandien ši marksistinė tendencija vėl sugrįžta į Lietuvą nauja forma. Ką tik plačiai nuskambėjo žurnalisto V. Savukyno byla, kai jam teko sėkmingai savo žodžio laisvę apginti teisme nuo LRT cenzūros.
Dabar panašioje situacijoje atsidūrė Vytauto didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto profesorė, edukologė, socialinių mokslų daktarė Birutė Obelenienė.
Profesorė dar 2014 m. anuometinės Švietimo ir mokslo ministerijos kvietimu dalyvavo „Sveikatos, lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai (SLURŠ)“ programos rengimo darbo grupėje. Programa ministerijos buvo patvirtinta 2016 m.
2023 m. atnaujinus bendrojo ugdymo programas, pastarosios programos mokyklose nebeliko. Ją pakeitė nauja, „moderni“ „Gyvenimo įgūdžių ugdymo bendroji programa“. Ją rengiant darbo grupėje dalyvavo tik vieną pasaulėžiūrą ir ideologiją atstovaujantys, kontraversiškai tėvų bendruomenės vertinami „Įvairovės ir edukacijos namų“ atstovai.
Kilus didžiuliam tėvų pasipiktinimui, kad naujoji programa yra paremta iš esmės gender ideologija – joje vartojama lyčiai neutrali kalba, joje neliko prigimtine žmogaus ir lytiškumo samprata paremto požiūrio į lytiškumą (net nevartojamos sąvokos vyras, moteris, mergaitė, berniukas). Kyla natūralus klausimas: „Ar tokia programa, kuri yra privaloma mokiniams, nėra pažeidžiamos konstitucinės tėvų teisės auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus?“
VDU organizuojamuose mokymuose, skirtuose mokytojams, kurie dėstys gyvenimo įgūdžių programą mokyklose, buvo pakviesta pateikti kelių valandų mokymo kursą ir prof. dr. B. Obelenienė. Jos buvo prašyta pateikti mokytojams krikščionišką, prigimtine žmogaus ir lytiškumo samprata paremtą mokslinį požiūrį apie lytiškumą, kad mokymo kursas mokytojams būtų nors kiek objektyvesnis.
Būtent dėl šiuose mokymuose išsakytų teiginių profesorė susilaukė politinio puolimo ir institucinio persekiojimo.
„Atsitiktinių“ įvykių chronologija tokia:
Seimo narė Morgana Danielė savo feisbuko paskyroje parašo postą, kuriame teigia gavusi informaciją neva iš vienos susirūpinusios neįvardintos mokytojos – taigi anonimo -, kuri dalyvavo VDU organizuotose mokymuose ir jais pasipiktino. Seimo narė iš konteksto ištrauktais teiginiais selektyviai citavo mokymo medžiagą, skleidė tiesos neatitinkančią dezinformaciją, menkino ir žemino VDU dėstytoją, dėl jai nepriimtinos mokomosios medžiagos apie lytiškumo ugdymą.
Morganos Danielės postas asmeninėje Facebook paskyroje „atsitiktinai“ tapo pretekstu LRT pradėti žurnalistinį tyrimą bandant išsiaiškinti ar VDU vadovybė „teisingai“ mąsto temomis, kuriomis privalu „teisingai“ mąstyti. Pateikiami klasikiniai cancelinimo klausimai darbdaviui apie jo darbuotoją: kaip universiteto administracija vertina mokymuose nuskambėjusias frazes, ar pritaria joms, ar nėra kitų ekspertų, kurie nusimano šiose temose, kas uždegė „žalią šviesą“ dėstytojos vedamoms paskaitoms tiek universitete, tiek paskaitose mokytojams, ar universiteto vadovybė patenkinta dėstytojos vedamais kursais ir mokymais mokytojams, ar dėstytoja toliau ves paskaitas mokytojams ir t.t. Atsakymus VDU turi pateikti skubiai, nes anot klausimus pateikusios LRT žurnalistės Domantės Platūkytės, straipsnis bus publikuojamas šiandien (tą pačia dieną kaip ir gauti klausimai).
Po LRT išpublikuoto straipsnio „Vyrai linkę į prievartą, o moters kūnas – vartojimo objektas“? Po VDU dėstytojos teiginių – aštri kritika“ naujas anoniminis skundas „atsitiktinai“ atkeliavo į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, pagal kurį ši institucija pradėjo savo tyrimą, esą profesorės B. Obelenienės mokomoji medžiaga „prieštarauja“ moksliniams tyrimams ir galimai diskriminuoja lyties ir lytinės orientacijos pagrindu.
Lygių galimybių kontrolierė su užsidegimu tęsia LRT pradėtą VDU vadovybės tardymą dėl prof. B. Obelenienės mokymo kurso. Tikėtina, kad jei VDU vadovybė atsakys „neteisingai“ ir nepaaukos „suklydusios“ profesorės, gali ateiti ir jų eilė aiškintis, kaip gali su tokiomis netinkamomis pažiūromis vadovauti universitetui.
Vis dar manote, kad Lietuvos universitetai yra kritinio mąstymo, nuomonių įvairovės ir diskusijų vietos? Ar dabar jiems, kaip ir sovietmečiu, vėl privalu turėti „teisingą“ supratimą ir nuomonę ideologiškai jautriais klausimais?
Jei VDU dar turi iliuzijų apie savo autonomiją ir bando būti „artes liberales“ (liet. laisvųjų menų) universitetu – tepagalvoja rimtai. Politikai, LRT, Lygių galimybių kontrolierė padės susiprasti ir „moksliniais“ argumentais paaiškins kaip teisingai mąstyti!
Įdomu ir tai, kad LRT žurnalistė Domantė Platūkytė savo rašte, adresuotame VDU, klausinėja konkrečiai įvardindama profesorę Birutę Obelenienę, tačiau LRT publikacijoje ji „atsitiktinai“ virsta bevarde „Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja“.
Tai nėra joks neapsižiūrėjimas, mat neįrašius pavardės, nors iš kitų faktinių aplinkybių ir akivaizdu, jog kalbama būtent apie prof. B. Obelenienę – užkertamas kelias reikalauti publikuoti atsakomąjį straipsnį ir išdėstyti savo pozicija.
Iš mūsų visų kaip mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomas LRT dar kartą pademonstravo savo „etikos“ standartus. Profesorės B. Obelenienės atsakymas į minėta publikaciją, kurį ji nusiuntė LRT, publikuotas nebuvo, motyvuojant tuo, kad „tekste nebuvo minimi jos vardas ir pavardė“, „ publikacijoje pateikti teiginiai yra nuomonės formato ir nėra žeminančio pobūdžio“ bei „publikacijoje atspindėta pareiškėjos pozicija buvo perduota Vytauto Didžiojo universiteto“ atsakant į vadovybei užduotus žurnalistės klausimus, todėl „sąlygų publikacijoje nurodytos nuomonės paneigimui bei atsakymo teisės vėlesniam pateikimui nėra“!
Kaip atrodo ideologiškai „teisingas“, „etiškas“ ir „objektyvias“ žinias transliuojanti medija – pamena tie, kas gyveno sovietmečiu: įsijungi transliuojamas žinias ir atsiduri Dž. Orvelo „gyvulių ūkyje“. Kaip atrodo universitetai, kai juose įsigali ideologinė cenzūra – galime matyti šiandien JAV, kai palapinių miesteliuose įsitaisę studentai atvirai remia terorizmą bei įvairūs ideologiniai aktyvistai nuolat terorizuoja ideologiškai nesusipratusius dėstytojus ir universitetų vadovybę.
Prof. B. Obelenienės istorija parodys, kiek akademinės laisvės tebeturi Lietuvos universitetai ir kiek valdančiosios daugumos politikai pasitelkę „objektyvią“ bei „etišką“ žiniasklaidą bei valdiškas institucijas gali juos terorizuoti ir spausti.
Tai ir testas institucijoms – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai bei LRT. Ar vis dar esame laisva, demokratiška visuomenė ar jau moderniu pavidalu judame į „gyvulių ūkio“ šviesų rytojų ?
