Šeštadienį popiežius Pranciškus nuvyko į Italijos Veronos miestą. Vizitas prasidėjo dviem susitikimais – su dvasininkais ir vienuoliais, po to – su vaikais. Susitikimai vyko Šv. Zenono parapijoje.
Šiam IV amžiaus Veronos vyskupui dedikuotoje ir jo relikvijas saugančioje bazilikoje susitikęs su kunigais ir pašvęstaisiais Pranciškus kalbėjo apie džiaugsmą dėl gauto pašaukimo ir misijos drąsą.
Pirmas žingsnis kunigo ir vienuolio tarnystės kelyje yra pašaukimo akimirka. Visas krikščioniškasis gyvenimas prasideda nuo susitikimo su Viešpačiu. Jis nepriklauso nuo žmogaus norų ar nuopelnų, nes pats Viešpats visada pirmas išeina mūsų ieškoti, beldžiasi į mūsų širdies duris ir kviečia užmegzti ryšį su juo. Taip pat ir kunigo ar pašvęstojo tarnystės pagrindas yra priimtas kvietimas, gauta dovana, kuria Dievas žmogų nustebino. Tik kai ši susitikimo patirtis giliai įsišaknija pašauktajame, jis gali drąsiai imtis misijos.
Būkite drąsūs, būkite Bažnyčia, kuri yra artima žmonėms, kuri eina su jais susitikti į pasaulio kryžkeles, gydo žaizdas, liudija Dievo gailestingumą, kalbėjo Pranciškus. Jis atskirai kreipėsi į kunigus, kurių tarnystės svarbi dalis yra tarpininkavimas Dievo gailestingumui Susitaikinimo sakramente. Popiežius prašė atsiminti, kad Dievas viską visada atleidžia. Išpažintis negali virsti penitento kankinimu.
Susitikimo pabaigoje popiežius gavo dovanų garsiojo teologo Romano Guardini krikšto metrikų faksimilę. Šis Pranciškaus mėgstamas ir dažnai cituojamas teologas, gyvenęs Vokietijoje ir rašęs vokiečių kalba, 1885 m. gimė Veronoje.
Po susitikimo su dvasininkais ir vienuoliais aikštėje priešais Šv. Zenono baziliką popiežius maždaug pusvalandį bendravo su vaikais, atsakė į kelis jų klausimus.
Ne mes esame visko centre
Veronos arenoje – viename geriausiai išsilaikiusių Antikos laikų amfiteatrų – šiais laikais naudojamoje kaip įvairių kultūros renginių ir koncertų vieta, popiežius Pranciškus dalyvavo susitikime „Taikos arena – pasibučiuos taika ir teisingumas“, kurį organizavo įvairios tarptautinės katalikų socialinės ir kultūrinės organizacijos bei bažnytiniai judėjimai.
Pranciškus išklausė keleto liudijimų apie jų veiklą, apie taikos ir teisingumo lūkesčius, atsiliepė savo pastabomis ir patarimais.
Popiežius priminė krikščioniškąją atsivertimo vertybę, kuri neturi būti suvokiama vien tikėjimo sferoje, bet aprėpia visą asmeninį ir bendruomeninį gyvenimą, yra svarbi ir naudinga judėjimams, asociacijoms, piliečiams. Atsivertimas neturi būti svetimas ir institucijoms. Atsiversti – tai pirmiausia pripažinti, kad ne mes esame visko centre, ne mūsų idėjos ir vizijos yra svarbiausios.
Eidami per gyvenimą kartu su kitais, pastebėdami ir tarp mūsų gyvenančius kenčiančius, nelaimingus žmones, turime keisti žingsnį, peržiūrėti savo įsitikinimus, atsikratyti nereikalingų balastų ir padaryti vietos naujiems dalykams. O svarbiausia, pabrėžė popiežius, visa tai išgyventi ne kaip praradimą, bet kaip praturtėjimą, kaip išmintingą augalo genėjimą, per kurį pašalinama tai, kas negyva, ir sustiprinama tai, kas teikia vilčių.
Popiežiaus pastabose pabrėžta ir fundamentali ugdymo svarbą, ugdymo, suvokiamo ne tik kaip individo formavimas, bet ugdymo bendruomenėje. Popiežius sakė, kad visada reikia matyti žmogų bendruomenėje, žmones siejančių ryšių tinklą, maitinamą brolybės, solidarumo, tarnavimo vieni kitiems. Reikia ugdyti ir jauną, ir suaugusį žmogų. Akivaizdu, kad negalima apsiriboti vien sąvokų lygmeniu, bet reikia stebėti ir suprasti tai, kas vyksta visuomenėje, reikia išsiugdyti tokį žvilgsnį, kuris pastebėtų pažeidžiamiausius žmones.
turime keisti žingsnį, peržiūrėti savo įsitikinimus, atsikratyti nereikalingų balastų ir padaryti vietos naujiems dalykams.
Pranciškus paminėjo ir kitą aspektą – kantrybės ugdymą, kuris ypač aktualus mūsų laikais, kas esame verčiami veikti greitai, kai mes patys reikalaujame, kad į mūsų prašymus būtų reaguojama nedelsiant, esame nekantrūs. Kartais reikia sulėtinti bėgimą, neleisti, kad mus užgriūtų veikla, padaryti savyje vietos Dievo veikimui. Šiandien raginimas sulėtinti gali nuskambėti kaip netinkamas, tačiau iš tikrųjų tai kvietimas geriau naujo suderinti savo lūkesčius ir veiksmus, žiūrėti į gyvenimą giliau ir plačiau.
Per susitikimą Verenos arenoje buvo kalbama ir apie šiandien pasaulyje labai išaugusį konfliktiškumą, virstantį smurtu ir karais. Pasak Pranciškas, jei norime, kad mūsų neįtrauktų šiuolaikiniai smurto sūkuriai, visų pirma turime atsiminti, kad tam tikras konfliktiškumas žmogaus gyvenime yra neišvengiamas, tarsi fiziologiškai jam priklausantis. Neturime bijoti skirtingų idėjų susidūrimo. Tačiau į skirtumus turime atsakyti ne užsidarydami, bet būdami pasirengę išklausyti kito nuomonę, išsakyti savo nepritarimą apgalvotais žodžiais ir svarbiausia – gerbti kitaip manantį žmogų.
Kitas svarbus dalykas siekiant darnos – ugdyti bendrą atsakomybę. Ypač reikia investuoti į jaunimą, į jo ugdymą, kad perduotume žinią, jog kelias į ateitį eina ne tik per atskirų žmonių įsipareigojimą, kad ir kokių gerų ketinimų jie turėtų, bet per bendrą veiklą, kurioje kiekvienas atlieka savo vaidmenį, kiekvienas pagal savo užduotis ir gebėjimus.
Renginys Veronos arenoje truko beveik dvi valandas. Jį tiesiogiai perdavė Italijos viešojo transliuotojo televizijos pirmasis kanalas.
