Kažkada, jau labai seniai aiškinomės, kuo skiriasi santuoka nuo partnerystės. Ir atsakymas buvo aiškus – viena paremta meile, kita – verslo sandoris. Kai kas sakė, kad meilė nepastovi, tad… kaip čia pasakius, meilė yra meilė; ekonomikos krizių ir verslo sąmyšių, tuščių piniginių daugiau nei sudaužytų širdžių, tad vis tik geriau, mielieji, „ženykitės“ iš meilės, o ne iš iliuzorinės galimybės gauti partnerį kaip finansinio projektą, buities robotą ar, atsiprašau, individualią sekso įmonę…
Čia įžangai. O šiaip tai refleksija kilo skaitant komentarus apie tą jau gerą kumunikacinę karjerą padariusią Vilniaus reklamą, tą su myžančiais ir kakojančiais garbingosios sostinės gyventojais. Prisipažinsiu, ir pats tapau tos reklamos auka, būčiau nežiūrėjęs, jei ne šitas visas ažiotažas. Šiaip jau, pamenu, viešai kakojo tik rusų/sovietų okupantai užimtuose televizijos rūmuose, jie tai moka taip po savęs palikti, bet reklama sakė, kad čia ne jie, o vilniečiai. Pats augau ne didelio komforto ir ne aukščiausios reputacijos Kauno dalyje, bet ir ten, tada ir visada žmonės mokėjo elgtis padoriai, turėjo pakankamai aukštai pakeltą garbės kartelę ir tikrai nedarydavo nieko tokio, kaip to „mąstančio“ reklaminio diedo fantazijose.
Galima būtų tęsti, bet, apibendrinančiai, pasakysiu, kad Europoje nėra tokių miestų. Bet diedų su „pavažiavusia“ fantazija pasitaiko. GoVilnius iš viso blogas sumanymas, nes kelionių biuruose naudojamas miesto kodas VNO, parašytas po Go iš viso atrodo nekaip. Kokie nors estai būtų prirašę bent jau bėgančia eilute, kad čia ne jų, o okupantų/grobikų/nenaudėlių miestas, bet mes manome, kad tai mūsų…
Prisipažinsiu ir tai, kad visokių reklaminių triukų „gamybą“ esu linkęs atiduoti menininkams ir žinau, kad jie dažnai randa tokių įdomių rakursų, kokių mano racionalus protas tikrai nepastebės, todėl esu linkęs ginti veikiau klipų ir visokių „reklamuškių“ kūrėjus, o ne vartotojus. Tai sakysite, kad aš už? Net jei ir taip, tai vis tiek bet…
Diskusijose apie tą reklaminį klipą, šalia kitų mane „pakabino“ klausimas, kam visa tai. Atsakymas – ta reklama suvilios tuos, kurie apie Vilnių nežino, ar žino ne taip, ar suvilios žioplius, vadinamus turistais, ar suvilios skaičiuotojus, vadinamus verslininkais, ar suvilios dar ten ką. Žodžiu, ar tokia reklama, kai sakė vienas jos apologetų, pritrauks į Vilnių daugiau eurų, dolerių zlotų, žiū, dar ir rublių, ar tokia reklama sėkmingai (čia jau beveik citata) sėkmingai parduos Vilnių bendroje miestų rinkoje.
Gal esu gyvenimo gerokai sugadintas, bet dar prisipažinsiu (kai kas pasakys, pasigirsiu), kad statistiškai dažniausiai mano lankomas užsienio miestas buvo… Paryžius. Didele dalimi, tai kaip darbo vieta, bet vis tiek Paryžius. Daug mačiau visokių Paryžiaus savi-reklamų, bet niekada nešaudavo į galvą, kad šiam miestui yra kažkaip svarbu kuo labiau… parduoti save visokiems užsieniečiams. Paryžius nori būti mylimas, pamilti Paryžių tikrai galima ir visai ne už pinigus. Mačiau net tokią nesąmone, kad Senoje undinės gyvena, nesąmonė, bet kaip gražu…
Už pinigus tai parsiduoda žinote kas… Tad ar neatrodo, kad Vilniaus reklamos kūrėjai sumeistravojo savo galvosena tai, kad Vilniaus mylėti nereikia, reikia jį tiesiog pirkti. Myžančio Vilniaus tikrai niekas nepamils, o Vilniuje kaip viešnamyje gal apsilankys, sako čia net pigiau nei Varšuvoje. Parduodam Vilnių… bet kaip bet kam. Kad tik pinigus mokėtų…
Ar neatrodo, kad Vilniaus reklamos kūrėjai sumeistravojo savo galvosena tai, kad Vilniaus mylėti nereikia, reikia jį tiesiog pirkti.
O tame pat kontekste pasakysiu, kad rinkimų metais visada kyla tų, vadinamų, rinkėjų problema. Vieni įstatymais ir potvarkiais daro viską, kad kas jų nepirktų už eurus ar net rublius, o kiti perka juos visokiais lankstinukais su gliancuotomis šypsenomis ir valingai įtrauktais pilvais, kalendoriukais ir kita greitai nuvertėjančia „valiuta“. O rinkėjai galiausiai balsuoja iš meilės, duodami progą vadinamiems politologams pakalbėti apie tai, kodėl įvyko visai ne taip, kaip tie patys politologai dar prieš kelis mėnesius žadėjo įvyksiant. Pasirodo rinkimus ne taip jau lengva parduoti, juose taip pat yra meilės.
Reklamos blogis gi yra tame, kad jos darytojai, o politikai ypač savo agitacija nori parodyti, kad jie galvoja teisingai, o jei jūs galvojate neteisingai, tai esate kvailiai arba blogai informuoti. Bet ar balsuotumėte už partiją, kuri savo tautos praeitį, (netgi sovietinę) rodytų kaip savo ir dar tokiu rakursu kaip tas GoVilnius?
Esu kaunietis, toks buvau ir liksiu, žinau, kad Kaunas geriau, formaliai Vilniuje negyvenu ir man turėtų būti vis tiek, bet kažkaip gaila. Jei būčiau koks ten reklamos vadovas (o nesu, ir man nesiūlo, ir gerai) bandyčiau sukurti Vilniaus įvaizdį tokį, kokį galima pamilti, geriausia pamilti romantiškai ir beprotiškai. Jei būčiau kandidatas į prezidentus (o nesu, man nesiūlo, ir gerai), bandyčiau sukurti Lietuvą, kurios visai nereikia pardavinėti, kurią miela mylėti. Juk čia ne koks viešnamis, kuriam svarbu, kiek pinigų kas palieka. Lietuvoje (o Vilniuje ypač) juk pats nuostabiausias lietus, ar ne?
O visai pabaigai pasakysiu, kad daugelį metų dirbęs užsienio politikos srityje mačiau didelį pavojų, bandant užsienio politiką prilyginti užsienio prekybai. Net kai kurie ministrai garsiai skelbė, kad jie užsienio politiką depolitizuos ir ekonomizuos ar komercializuos. Suprask, kad viskas šiame pasaulyje tėra prekybos balansas.
Paaiškinimas kodėl tokie bandymai ne tik neetiški, bet ir pavojingi, visai paprastas. Jei pasaulis – tik turgus, tai mes jame tikrai nedideli prekeiviai, mus pačius gali nesunkiai nupirkti parduoti, užstatyti ir dar kaip kitaip. Jei politika paremta meile, garbe ir kitais vertybiniai principais, ja neprekiaujama, ji neįkainuojama pinigine išraiška.
Lietuva ne viešnamis. Su visu Vilniumi.
