Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jūs esate šių dalykų liudytojai“ (Lk 24, 48) – III Velykų sekmadienis

Evangelistas Lukas pasakoja apie įvykius pirmųjų Velykų vakarą. Jėzaus mokiniai, susirinkę į Vakarienbutį, aptarė dienos įvykius. Jėzus pasirodė prie jo kapo atėjusioms moterims ir Petrui, tačiau visa tai atrodė neįtikėtina, nes jie buvo matę ant kryžiaus mirusį savo Mokytoją. Ankstesnes Jėzaus kalbas apie prisikėlimą po nukryžiavimo buvo užgožęs mirties siaubas.

Sugrįžę Emauso mokiniai papasakojo apie sutiktą keleivį, kuris jiems aiškino Raštą, jog Mesijas turėjęs visa tai iškentėti ir prisikelti iš numirusių. Ir, svarbiausia, vakarienės metu, dalijantis duona, staiga jie atpažino, kad tas keleivis esąs pats Jėzus.

Besidalijant paskutinėmis žiniomis, staiga mokinių tarpe atsirado Jėzus. Mokiniai išsigando, bet Jėzus juos nuramino: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Lk 24, 38–39).

Parodęs rankas ir kojas, kurios nukryžiuojant buvo pervertos vinimis, Jėzus aiškino, kas apie jį buvo rašyta Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse: „Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 46–47). Baigdamas kalbėti, Jėzus pridūrė, kad jo mokiniai turės būti visų šių dalykų liudytojai.Apaštalų darbų knygoje pasakojama, ką Petras liudijo žmonėms, susirinkusiems po luošo žmogaus išgydymo (žr. Apd 3, 13–19).

Petras priminė žmonėms jų kaltę, kad jie Jėzų išdavė, jo išsižadėjo ir nužudė, bet čia pat juos teisino – „Aš žinau, kad jūs taip padarėte iš nežinios, kaip ir jūsų vadai“, – ir kvietė atsiversti bei atgailauti, nes tik tokiu būdu kaltė gali būti panaikinta.

Dievo žodis, primindamas visus tuos įvykius, taip pat ragina ir mus atsiversti, atgailauti už padarytas neištikimybes ir ištikimai laikytis viso to, ko mokė Jėzus. Apie tai apaštalas Jonas rašo: „Mano vaikeliai, <…> iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų. Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą“ (1 Jn 2, 4–5).

Auštant Velykų rytui į dangaus Tėvo namus iškeliavo vienuolė sesuo Nijolė Sadūnaitė. Pastarosiomis dienomis buvo daug kalbama ir rašoma, kaip ji mylėjo Dievą ir pačius silpniausius žmones, net ir tuos, kurie ją teisė ir pasiuntė eiti Gulago keliais; kaip ji, gindama tikėjimą ir tikinčiuosius, nesuabejojo prisiimti kalinės bei tremtinės dalią.

Pasibaigus oficialioms laidotuvių maldoms, žmonės skandavo: „Santo subito! Santo subito!“ – „tuoj pat šventa!“. Iš tikrųjų, sesuo Nijolė per visą savo gyvenimą bandė išpildyti tai, apie ką apaštalas Jonas rašė pirmiesiems krikščionims: „Kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame“ (1 Jn 2, 5).

Ne tik seserys ir broliai vienuoliai, bet per Krikštą ir mes visi esame pašaukti ištikimai sekti už mus mirusį ir prisikėlusį Jėzų Kristų. Šis sekimas ragina laikytis viso to, ko mokė Jėzus viešojo gyvenimo metais. Jėzaus mokymą randame Šventajame Rašte, tik reikia dažniau jį atversti, skaityti ir dėtis į širdį.

O kai per savo silpnumą nesilaikome Jėzaus žodžių, tuomet tepalaiko viltį apaštalo Jono žodžiai: „Jei kuris nusidėtų, mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 2).