Prieš kelias dienas, minint NATO deimantinį jubiliejų, vienas gerokai ne berniuko amžiaus iškilmių dalyvis paklausė, ką gi manau apie tuos 75 NATO metus ir šiaip jau pasaulio politiką. Paporinau, kad NATO tikrai nebejaunas organizmas, bet iš politikos jo tikrai nereiktų nurašyti. Šiaip ar taip, abu pretendentai į JAV prezidento kėdę amžiumi vyresni nei tas Šiaurės Atlanto Aljansas, tiesa, NATO atsiradimo dieną buvo trumpakelniai vaikėzai ir nelabai suprato politikos, bet formaliai jų gyvenimiška patirtis didesnė, nei visų šolcų, makronų, juolab putinų ir tų iksiukų, gimusių šiek tiek ar jau gerokai vėliau. NATO gyvuoja jau ilgiau nei kokia nors Sovietų Sąjunga ar bismarkinė Vokietija, nekalbant jau apie visokius varšuvų paktus.
Jei jau norite žinoti mano nuomonę, tai pasakysiu, kad nepaisant brandaus amžiaus, myliu šią organizaciją. Daug metų dirbau tam, kad priešais NATO būstinę suplevėsuotų ir Lietuvos vėliava. Džiaugiausi, kad taip nutiko, ta vėliava atrodė net svarbiau nei iš Prezidentų rankos gautas valstybės apdovanojimas… už tas pastangas. Ką, čia, svarbiausiai, kad mes – NATO. Dar prieš tampant NATO nare, teko vadovauti tokiai nevyriausybinei organizacijai agituoti visuomenę, kad NATO mums reikalingas, bet agituoti nebuvo dėl ko. Tada aiškiai supratau, kad vadinamam paprastam žmogui tų dviejų procentų krašto gynybai tikrai nebus gaila, nors politikai tvirtino, kad visa tai būsią labai nepopuliaru – reikia, man mokyklų, skalbyklų ir automobilių plovyklų, o ne pasiruošimo karui. Pasirodė, taip, mokyklų reikia, bet jei nesiginsime – tai jau tada nereikės. Šiame kontekste visada priduriu, kad laisvė neturi kainos, išreikštos pinigais: nei dviem nei keturiais procentais nenupirksime saugaus ir taikaus gyvenimo, jei nesiginsime. Net koks ten dirbtinis intelektas yra tik techninis sprendimas, o laisvė yra laisvė, technologijos neapgins.
Taigi, tame 75- tame NATO gimtadienyje būta nerimo ženklų. Dėl to amžiaus ir ne tik. Prieš tris dešimtmečius manėme, kad sukūrėme tvarkos ir teisingumo pasaulį, sustatėme tinkamus kelio ženklus, kurių laikytis ne tik privalu, bet ir labai naudinga. Visi jų laikysis, visi gyvensime ilgai ir laimingai,
Tuomet ne toks dar senas NATO rimtai galvojo apie ankstyvąją pensiją. Apie ją gundymai daugiausia sklido iš Maskvos, bet ir pačiame aljanse, net generaliteto lygyje, buvo tokių, kurie manė, kad laikas „pasileisti“, juk karo nebus. Pamenu iš tų laikų vieną karikatūrą vokiškame žurnale. Viename piešinyje NATO-55 (vokiečiams svarbūs metai) buvo nupiešta daugeliui pažįstama agresyvi rusiška meška, ir ginkluotas NATO karys, sakantis: „Nepulk, nes esu pasiruošęs gintis…“ Kitame piešinyje NATO-95 buvo beveik tokia pati meška, bet NATO karys išsirengęs iki „trusikų“, gulėjo pliaže ir sakė: „Nepulk, nes šiandien esu visai nepasiruošęs… Verčiau prisijunk prie mūsų pikniko…“
Prieš tris dešimtmečius manėme, kad sukūrėme tvarkos ir teisingumo pasaulį, sustatėme tinkamus kelio ženklus, kurių laikytis ne tik privalu, bet ir labai naudinga.
Šiandien matosi, kiek daug įžvalgos būta paprastoje karikatūroje. Meška atėjo, bet piknikas baigia virsti pragaru, o tas NATO karys vis dar nepasiruošęs… Vadinamas geriausiu visų laikų aljansu NATO ima suvokti, kad bėda kur kas didesnė, nei manymas, kad geopolitinis piknikas tebesitęsia. Pasiruošti reikia kažkaip kitaip, meška nebijo, meška grasina, ir meškai tai neblogai pavyksta. NATO lyg ir labai myli Ukrainą, kai jos klausia, bet kai neklausia, tai džiaugiasi, kad neklausia. NATO sako, kad yra vertybinė organizacija, kad vertybės nepriklauso nuo geografijos ir oro sąlygų, bet kai reikia eiti ir gintis, prisimena, kad NATO visų pirma yra geografija… Suprantu, kad miela sakyti, jog visas Šiaurės Atlanto regionas yra mūsų bendra vertybė, bet užėjus karui staiga imama svarstyti, ar vokietis gins Lietuvą, o lenkas – Turkiją. Tikiu, kad gins, vis labiau tikiu, kad pradės ir Ukrainą ginti, bet stebiuosi, kad yra tiek daug netikinčių.
Žinoma, netikėjimas pateisinamas, nepaisant mūsų akivaizdaus pranašumo ekonomikoje, nepaisant mūsų ginklų kokybės, pradedame bijoti. Bijome, kad iš tiesų ruošėmės taikai, o turime karą, ruošėmės tik parodyti, kad galime gintis, o gintis teks realiai. Buvo sulaikymo politika, buvo bendradarbiavimo, taikos ir stabilumo palaikymo. Ar bus NATO, kuris mokės ne tik atgrasinti? To dar neišbandėme.
Teks netgi prisiminti, kad geriausia gynyba yra puolimas. Rusai nebijo mus gąsdinti įvairiais žemėlapiais su būsimos okupacinės kariaunos judėjimo rodyklėmis, mes vis dar nedrįstame… Vienas humoristas klausė – ar gynybos ministras gali įsakyti pulti?
Kad nebūtų taip liūdna pasakysiu, kad Moskovija irgi bijo. Bijo NATO, bijo Amerikos, nepasitiki Kinija, nes ta irgi labai tokia pati… Pasaulyje vis daugiau baimės, ir kaip čia vėl neprisiminus to, kuris įsakmiai ragino: „Nebijokite!“
NATO jubiliejaus šventėje būta ir daug gražių linkėjimų. Paminėsiu tik kai kuriuos:
- Ne laikas taupyti gynybai, laikas į gynybą investuoti. Gavus tuos du-tris procentus, ne bėgti į banką, o gaminti tai, kas gali ne Moskovijos o mūsų žemėlapius paversti realybe.
- Ukrainos nereikia guosti bei remti, ją reikia įvaikinti. Ir greitai.
- Nereikia pykti ant Amerikos, ją galima ir reikia suprasti.
- Nebijoti keistis, nes pasaulis šiandien ne toks, koks buvo vakar. Mūsų pasaulio samprata jau pasenusi, ji graži, bet skirta… seneliams.
Tikrai taip. NATO buvo savotiškai jau dabartinių senelių sukurta organizacija. Šiandienos jaunoji karta – tai jau NATO anūkai. Neseniai skaičiau paskaitas Karo akademijos pirmakursiams, kurie gimė tuomet kai jau ir Lietuva buvo NATO nare. Supratau, kad augo visai ne tokioje politinėje aplinkoje, kokią ne taip seniai išgyvenome mes. Tai būsimieji Lietuvos ir viso NATO karininkai.
Lietuva – dvidešimtmetė NATO „anūkė“, reiškia tą naująjį NATO, koks gal dar ne iki galo yra „senųjų“ NATO vadovų sąmonėje. Pagalvojimas, kad mums jau dvidešimt ir dar tik dvidešimt tai bene pats viltingiausias NATO jubiliejaus momentas.
