Kai 2019 metais “Twitter” paskyroje buvusi Suomijos vidaus reikalų ministrė ir Suomijos krikščionių demokratų partijos pirmininkė Päivi Räsänen (Peivi Rasanen) kalbėdama apie santuoką bei lytiškumą pasirėmė Biblijos citata, jai buvo iškelta baudžiamoji byla dėl neapykantos kalbos skleidimo.
Nors 2022 m. kovo 30 d. Helsinkio apygardos teismas vienbalsiai atmetė visus politikei pateiktus kaltinimus, tačiau Helsinkio prokuroras išteisinamąjį nuosprendį apskundė ir byla šiuo metu nagrinėjama aukštesnės instancijos teisme.
Nepaisant penkerius metus vykstančio teisinio persekiojimo, P. Räsänen 2023 metais buvo perrinkta į Suomijos parlamentą. Politikė tikisi, kad jai pavyks apginti teisę į žodžio ir sąžinės laisvę.
Ji maloniai sutiko atsakyti į „Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos“ klausimus.
Ar nuo tada, kai Suomijoje buvo priimtas vadinamasis „Neapykantos kalbos“ įstatymas, ar padaugėjo tokių atvejų, kaip jūsų ir vyskupo Juhan Pohjola, kai žmonės buvo pradėti teisminėmis priemonėmis persekioti dėl savo religinių įsitikinimų?
Man nėra žinoma apie jokius panašius atvejus Suomijoje. Todėl ši teismo byla yra istorinė žodžio ir religijos laisvei. Pirmą kartą baudžiamojoje byloje teismas turi įvertinti, ar su Biblijos mokymu susiję teiginiai gali būti išsakomi ir jiems viešai pritariama.
Kaip manote, kodėl Vakarų Europos šalys taip aktyviai priima tokius žodžio, sąžinės ir religijos laisvę ribojančius įstatymus? Galbūt tose šalyse trūksta elementarių žinių apie marksistinės kilmės totalitarinę ideologiją ir jos veikimo principus, kai tikintieji visaip marginalizuojami ir išstumiami iš viešojo gyvenimo? Pavyzdžiui, lietuviai dar gerai prisimena, kai sovietmečiu kunigai buvo teisiami ir kalinami už katekizmą, tikintieji buvo visokeriopai diskriminuojami, galėjo tikėti slapstydamiesi, bijodami prarasti darbą ir pareigas, o vaikai mokyklose buvo gėdinami už tai, kad eina į Bažnyčią ir tiki į Dievą. Ar neatrodo, kad šie procesai dabar įsivyrauja Vakaruose?
Suomijos baudžiamosios teisės sistema ir įstatymai dėl neapykantos kurstymo yra panašūs į daugumos kitų Europos šalių. Tačiau keista, kad Suomijoje nuėjome taip toli. Šiandien jau politiškai nekorektiška, pavyzdžiui, pasakyti ką nors neigiama apie gender ideologiją arba ginti negimusių kūdikių žmogaus teises. Matome, kad daugelyje Europos šalių aktyviai siekiama įvesti daugiau ir griežtesnės cenzūros.
Manau, kad cancel kultūros įsigalėjimas kelia grėsmę bet kuriai laisvai visuomenei, kuri nori būti tolerantiška, kurioje būtų užtikrintos lygios teisės visiems jos nariams. Saugodami demokratiją turime išlaikyti galimybę diskutuoti ir nesutikti dėl įvairių, net kontraversiškų klausimų. Priešingu atveju, bus ritamasi totalitarinės sistemos link.
Manau, jog būtent todėl dabar yra labai svarbu tvirtai laikytis tų Šventojo Rašto vietų, kurios yra nepatogios dabartiniam mąstymui. Visi svarbiausi tarptautiniai susitarimai dėl pamatinių laisvių yra mūsų pusėje. Nereikia slėpti savo tikėjimo, nes krikščionybė yra tikras lobis.
Jūsų atvejis unikalus tuo, kad į teismą Jus padavė ne konkretus įžeistas asmuo, o šalies generalinis prokuroras dėl jūsų viešų pareiškimų. O išteisinamąjį nuosprendį apskundė Helsinkio prokuroras. Tai atrodo kaip tam tikras persekiojimas per valstybės institucijas. Galbūt tai susiję ne tik su Jūsų pasisakymais, bet ir su Jūsų politine veikla?
Nors Suomijoje išsakoma tūkstančiai panašių į mano pareiškimų, tačiau kaltinimai pareikšti tik man. 2019 m. vienas pilietis dėl mano tweet’o pateikė skundą ir policija dėl to pradėjo tyrimą.
Tame tweet‘e pateikiau klausimą Suomijos evangelikų liuteronų bažnyčiai, kuri buvo pasiskelbusi kaip viena Pride renginio rėmėjų. Ir jau visai netrukus Suomijos generalinis prokuroras man pateikė tris kaltinimus. Verta paminėti, kad dviem iš šių atvejų generalinis prokuroras nurodė pradėti tyrimą, nors policija rekomendavo priešingai.
Manau, kad taip įvyko ir dėl tol, kad ilgą laiką esu Suomijos politikoje, užėmiau aukštas pareigas, esu žinoma. Galbūt būtent todėl prokuroras ir pradėjo procesą prieš mane taip norėdamas parodyti visiems kitiems, kas gali nutikti, jei garsiai ir viešai kalbėsite apie panašius dalykus.
Kaip manote, ar vadinamieji neapykantos kalbos įstatymai nėra patogus būdas valstybės institucijoms susidoroti su politiniais oponentais?
Nėra visuotinai sutartos „neapykantos kalbos“ apibrėžties, o dauguma bandymų tuo kaltinti remiasi neaiškiai apibrėžtomis sąvokomis ir subjektyvumu.
Pavyzdžiui, aš buvau kaltinama etninės neapykantos skleidimu, už kurį numatyta skirti iki dvejų metų laisvės atėmimo bausmę arba baudą. Suomijos įstatymuose toks kaltinimas patenka į Baudžiamojo kodekso „karo nusikaltimų“ skyrių. Šis įstatymas buvo priimtas siekiant užkirsti kelią kalboms, galinčioms sukelti etninį smurtą ar net genocidą, ir aš taip pat buvau parlamente, kai jis buvo priimtas.
Tačiau dabar pasiremiant šiuo įstatymu bandoma persekioti mano kalbą, paremtą Biblijos citavimu ir klasikiniu krikščionybės aiškinimu.
O juk asmens saviraiškos laisvė yra viena iš pagrindinių laisvių. Ji yra labai svarbi visose svarbiausiose žmogaus teisių sutartyse ir nacionalinėse konstitucijose. Vadinamieji neapykantos kalbos įstatymai siaurina žodžio laisvės ribas, riboja diskusijas svarbiomis temomis.
Jei dėl to įsivyrautų cenzūra, atsirastų imperatyvas pašalinti naujienas iš žiniasklaidos, socialinių tinklų, įsigaliotų draudimai skelbti tam tikrus pranešimus. Taip kiltų grėsmė, kad vėl prasidės savotiška, moderni knygų deginimo banga.
Kaip ši byla paveikė jūsų asmeninį gyvenimą, jūsų artimuosius?
Šis procesas trunka beveik penkerius metus ir per tą laiką teko išklausyti daugybę melagingų kaltinimų, patirti valandų valandas policijos tardymų ir kol kas dar byla nėra galutinai baigta.
Visa tai iš manęs atėmė labai daug laiko. O mūsų visuomenėje atsirado gerokai daugiau savicenzūros.
Nepaisant visų sunkių išbandymų ir streso, esu labai dėkinga, kad šios patirtys man atvėrė nuostabią galimybę nešti Evangelijos žinią į teismo salę, policijos nuovadas ir žiniasklaidą. Esu dėkinga visiems tūkstančiams rėmėjų iš viso pasaulio, kurie drąsino mane, taip pat mane ginančiai teisininkų komandai ir savo šeimai, kuri mane labai palaikė ir palaiko.
Šiuo laikotarpiu pajutau ir maldos už mane bei Suomiją galią.
Kas Jums suteikia daugiausia jėgų kovoti tiek metų ir ištvermingai tęsti kovą?
Manau, kad visa ši įvykių grandinė yra mano, kaip krikščionės, liudijančios savo tikėjimą, pašaukimo dalis. Jei dabar nepasinaudosime savo teise laisvai kalbėti, ilgainiui erdvė naudotis savo teisėmis dar labiau susitrauks. Krikščioniškuoju tikėjimu pagrįsti įsitikinimai yra daugiau nei paviršutiniška nuomonė. Pirmieji krikščionys neišsižadėjo savo tikėjimo liūtų narvuose ir arenose, kodėl tuomet mes turėtume jo išsižadėti susidūrę su šių laikų iššūkiais ar išsigąsti teismų salių?
Kaip manote, kokią įtaką tokie atvejai kaip Jūsų daro Vakarų pasaulio piliečių galimybei laisvai išpažinti savo tikėjimą? Ne bet kokį tikėjimą, o tikėjimą, kuriuo grindžiama mūsų Vakarų krikščioniškoji civilizacija? Galbūt tai yra Vakarų saulėlydis?
Labai svarbu, kad krikščionys išsaugotų laisvę skelbti ir išpažinti Dievo žodį ir šiais laikais, kai krikščionybė ir iš jos kylančios vertybės atrodo jog eina prieš laikmečio srovę.
Todėl mano atveju galimas išteisinamasis Aukščiausiojo Teismo nuosprendis sukurtų teisinį precedentą žodžio ir religijos laisvės apsaugos srityje. Tai būtų teisinis orientyras ir kitiems krikščionims susidūrus su panašiais kaltinimais ateityje.
Manau, kad išteisinamasis Suomijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas turėtų didelę įtaką Europos teisės aktams, nes jis užtikrintų krikščionių tikėjimo ir žodžio laisvę. Tikiu, kad visa tai yra gerojo Dievo rankose.
Ko palinkėtumėte tikintiesiems, kurie, matydami pasaulines tendencijas ir tokius atvejus, kaip Jūsų, yra išsigandę ir labai sunerimę?
Šiuo atveju įsitikinau, kaip konkrečiai pildosi Jėzaus pažadai. Jei vengsite iššūkių, prarasite palaiminimus ir džiaugsmą, kurie yra sunkumų dalis. Be šio išbandymo niekada nebūčiau turėjusi tokių galimybių taip plačiai skleisti Evangelijos žinią.
Noriu padrąsinti Jus visus drąsiai naudotis savo pamatinėmis teisėmis ir laisvėmis viešumoje. Kuo labiau tylėsime ir ignoruosime Biblijos mokymą skaudžiais mūsų laikų klausimais, tuo labiau būsime atmetami. Todėl esu pasirengusi ginti saviraiškos ir tikėjimo laisvę visuose būtinuose teismų lygmenyse, prireikus net Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Turime suprasti, kad tik nuo Dievo priklauso, kur ir kaip jis nuspręs mus panaudoti. Mūsų užduotis – pasilikti Jėzuje ir Jo žodžiuose, kaip šakelėms vynmedyje. Tik tada duosime vaisių, net jei to ir nesuvokiame.
