Dalinamės Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija, sakyta šv. Velykų sekmadienį.
Su Šventomis Velykomis, brangūs broliai ir seserys, Kristus prisikėlė, iš tiesų prisikėlė!
Kaip svarbu vėl naujai išgirsti šią nuostabią žinią ir švęsti drauge Velykų džiaugsmą! Dievo gailestingumas buvo parodytas mums, žemės keleiviams, kad pradžiugtų mūsų širdys, kad sustiprėtų mūsų viltis, apie kurią Tikėjimo išpažinime sakoma: „laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo.“ Mums Velykų žinia yra tarsi vaistai. Ji gydo mūsų nerimastingas širdis ir patvirtina, kad šis gyvenimas, nors pažymėtas įvairių išbandymų ir kančios, mus veda į vaizduotę pranokstančią tikrovę – amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Dievas įžengia į pasaulio istoriją, prakalbina mus Kristaus Prisikėlimu ir padovanoja amžinybės paguodą kiekvienam iš mūsų. Pasak šv. apaštalo Pauliaus, „mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje“ (2 Kor 5, 1).
Mums Velykų žinia yra tarsi vaistai. Ji gydo mūsų nerimastingas širdis ir patvirtina, kad šis gyvenimas, nors pažymėtas įvairių išbandymų ir kančios, mus veda į vaizduotę pranokstančią tikrovę – amžinojo gyvenimo džiaugsmą.
Įdomu stebėti Jėzaus mokinius, Velykų rytą bėgančius prie kapo. Marijai Magdalietei pranešus apie tuščią kapą, pirmoji mintis nebuvo gera. „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“ – buvo pranešta Simonui Petrui ir kitam Jėzaus mylimam mokiniui (Jn 20, 2). Ir vis dėlto tai, kas vyksta toliau šių mokinių širdyse, išvydus tuščią kapą, yra nuostabu. „Jis pamatė ir įtikėjo“ (20, 8) – taip evangelistas Jonas apibūdina mylimo mokinio reakciją. Tas akmuo, nuverstas nuo rūsio angos, tos drobulės ir skara, kuri buvo suvyniota ir padėta atskirai (plg. 20, 7), tapo pirmaisiais Jėzaus prisikėlimo ženklais. Jie kvietė mokinius ir protu, ir širdimi priimti Šventojo Rašto prasmę, apie kurią Jėzus, būdamas su apaštalais, vis slaptingai užsimindavo: „Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių“ (Lk 24, 46).
Velykų giesmėje skamba klausimas: „Pasakyk mums, Marija, ką esi mačiusi kelyje?“ Iš tiesų mūsų tikėjimas Kristaus Prisikėlimo žinia remiasi Jo mokinių liudijimu. Marijos Magdalietės džiaugsmas „Mano viltis, Kristus, prisikėlė“ tampa ir mūsų džiaugsmu, jei mes priimame ir branginame šį liudijimą. Tai Jėzaus mokinių mums padovanotas pasakojimas apie jų gyvenimą perkeitusią patirtį – susitikimus su Prisikėlusiuoju. Simonas Petras taria minioms: „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje“ (Apd 10, 39). Kad šie mokiniai susitiko Prisikėlusį Kristų, mums išraiškingai kalba jų gyvenimo pasikeitimas. Štai Petras, kuris iš baimės išduoda savo Mokytoją, vėliau net kankinio mirtimi patvirtina, kad Prisikėlęs Jėzus yra Viešpats. Kažkas tikrai nuostabaus ir ypatingo turėjo nutikti Petro gyvenime, kad jis ir kiti apaštalai galėjo išpažinti Kristų net savo gyvybės kaina. Jis drąsiai tvirtina, kad Dievas iš anksto paskyrė juos būti liudytojais, „kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (10, 41). Iš Prisikėlusio Jėzaus mokiniai gauna misiją, apie kurią Apaštalų darbų knyga sako: „Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas“ (10, 42).
Brangūs broliai ir seserys, kiekvienas iš mūsų esame pašaukti būti Kristaus Prisikėlimo liudytojais. Tai mūsų misija, gauta su Krikšto malone, tai mūsų gyvenimo prasmė – liudyti Viešpatį, kuris už mus mirė ir prisikėlė. Jėzus savuoju Prisikėlimu mums parodė gyvenimo kryptį ir prasmę. Šiandien esame kviečiami semtis iš šios Velykų žinios paguodos ir tikrumo, kad mūsų gyvenimas yra labai brangus Viešpaties Apvaizdos plane.
Prisikėlęs Jėzus palieka savo mokiniams reikšmingų dovanų. Pirmoji – ramybės dovana. Pasirodęs mokinių tarpe, prisikėlęs Jėzus taria: „Ramybė Jums!“ (Jn 20, 19). Tapti ramybės nešėju pasauliui yra Kristaus mokinio pašaukimas. Nerimas, įtampa ir baimė – šio laiko žymė – kėsinasi apiplėšti žmogų. Kas širdyje išsaugoja ramybę ir ją dovanoja savo šeimai, bendruomenei ir savo kraštui, tas tampa ramybę žmogui nešančio Kristaus liudytoju. Šią svarbią krikščionio savybę įgyjame gyvendami maldos vienybėje su Viešpačiu, stiprindami save išganymo sakramentais, dalyvaudami Šv. Mišių aukoje ir leisdami, kad mūsų širdys būtų perkeistos Kristaus ramybės dovanos.
Pirmoji – ramybės dovana.
Velykų ryto žinia žmonijai dovanojo atverto proto dovaną. Nusiminę Emauso mokiniai kalbėjosi ir ginčijosi kelyje: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21). Tačiau vėliau jie džiūgavo sakydami: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (24, 32). Prisikėlęs Jėzus dovanojo jiems naują žvilgsnį į tikrovę, į savo gyvenimą. Jėzus atveria Šventojo Rašto žinią, kurioje mes esame kviečiami atpažinti Dievo kalbinimą. Žmonijos lūkestis, pasak psalmės žodžių „juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti Duobės“ (Ps 16, 10), tampa sutvirtintas Jėzaus Prisikėlimo žinios. Mes esame kviečiami įžvelgti nuostabią Dievo meilės iniciatyvą padovanoti mums amžinybės tikrumą.
Velykų ryto žinia žmonijai dovanojo atverto proto dovaną.
Prisikėlęs Viešpats žmonijai dovanoja malonę prisiliesti prie gyvojo Dievo slėpinio. Apaštalui Tomui, vis dar abejojančiam, ar šis tikrai mato savo Mokytoją gyvą, o ne miražą, Jėzus taria: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Per Kristų Dievas leidžiasi būti paliečiamas. Kaip meilė ieško prisilietimo, taip Dievas, būdamas Meilė, ieško būdų, kad žmogus galėtų prie Jo prisiliesti. Mes, krikščionys, esame kviečiami įkūnyti Dievo meilę, kad ji taptų regima. Paspausti ranką, aprišti žaizdą, priglausti prie savęs liūdintį, padėti vargšui – tai vis konkretūs Viešpaties prisilietimo ženklai. Jei žmogus atsiveria šiam Dievo meilės liudijimui, jis pats apdovanojamas Prisikėlusio Viešpaties artumu.
Brangieji, popiežius Pranciškus, rengiantis Didžiajam Bažnyčios Jubiliejui 2025 metais, šiuos metus paskelbė Maldos metais. Tai popiežiaus kvietimas atnaujinti maldos gyvenimą, ugdyti maldos ritmą savo dienose, mokytis maldos meno. Maldoje galime susitikti su Prisikėlusiuoju jau čia, mūsų žemiškoje tikrovėje. Drąsinkime save ir vieni kitus neapleisti maldos, kad ir mūsų širdys patirtų Prisikėlusio Kristaus dovanojamą ramybę, Jo žodžių supratimo, Jo prisilietimo džiaugsmą. Te mūsų šeimas, bendruomenes ir Tėvynę Lietuvą lydi džiaugsmas liudyti Prisikėlusį Kristų!
