Keletą metų vis blogėjusi savijauta Žanai (vardas pakeistas) trukdė dirbti, apsunkino santykius su vyru ir vaikais, o mintis apgaubė nuolatinė slegianti tamsa, kuri pamažu įtikino, kad šviesesnės dienos gali ir neateiti. Visgi moteriai buvo sunku atpažinti, kad visa tai yra depresijos simptomai. Be to, net ir pagalvojus, kad reikėtų kreiptis pagalbos, mažame miestelyje ją rasti buvo sunku – kvalifikuotų psichologų ten paprasčiausia nebuvo.
Žanai pagelbėjusios nuotolinės programos „Be depresijos“ kūrėja, Depresijos įveikimo centro psichologė–psichoterapeutė Aušra Mockuvienė sako, kad šiandien regionuose profesionalią psichologinę pagalbą gauti nelengva dėl specialistų trūkumo, be to, ji nebūtinai prieinama patiriantiems finansinius sunkumus arba tenkant ilgai laukti eilėse. Šiuos sunkumus padeda spręsti psichologės sukurta programa, kurioje pristatomi kiekvienam prieinami būdai, galintys padėti įveikti lengvą ar vidutinio sunkumo depresiją, ar palengvinti jos simptomus.
Depresijos tamsa
Nors šiandien Žana sako, kad tamsiausias laikotarpis jau praeityje, depresijos simptomai ją kasdien lydėjo net penkerius metus.
„Ilgą laiką vis slėgdavo prasta savijauta, nuovargis, nusiminimas, trūkdavo jėgų ko nors imtis. Sulėtėjau, sustingau, ėmiau viską atidėlioti. Pavyzdžiui, jei anksčiau ataskaitą darbe galėdavau parengti per dieną, tai dabar tas pats darbas man užtrukdavo tris dienas. O kur dar mano, kaip socialinės darbuotojos, klientai, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar. Tarkime, jauną mamą paguldo į ligoninę ir jos vaikus tenka parsivežti į namus. Arba naktį paskambina vienišas, artimojo netektį išgyvenantis žmogus, ir paprašo pagalbos organizuojant laidotuves“, – sunkų laikotarpį prisimena Žana.
ėmė atrodyti, kad viskas slysta iš rankų.
Pasak jos, blogėjant būsenai, ėmė atrodyti, kad viskas slysta iš rankų – šiltų, nuoširdžių, atvirų pokalbių, kokiais džiaugdavosi anksčiau, nebeliko nei su vyru, nei su vaikais.
„Galiausia, visai nebegalėdavau išsimiegoti, visuomet atsibusdavau po 4 valandų miego. Nebenorėjau matyti savo vyro, nebenorėjau su juo būti. Mane ėmė kamuoti baimė, kad kažkas gali įsiveržti į namus. Tapo sunku priimti net iš pažiūros paprastus sprendimus – ilgai svarstydavau, kurią prekę parduotuvėje pirkti. Dar, pamenu, jausdavau krūtinėje nuolatinį spaudimą – lyg koks tvarstis būtų uždėtas“, – depresijos simptomus vardina pašnekovė, pridėdama, jog „sunkiausia – kai net ašaros neberieda. Dėjau labai daug pastangų norėdama žūtbūt aplinkiniams parodyti, kad man viskas gerai, nors viduje jaučiausi sudaužyta ir nebemačiau išeities – atrodė, kad ši būsena niekada nesibaigs.“
Pradeda šviesėti
Psichologė–psichoterapeutė Aušra Mockuvienė pastebi, kad panašūs simptomai, pačiam žmogui to neįsisąmoninant, gali lydėti daugelį metų: „ilgą laiką išgyvenamas depresiškumas ir vidinė kančia gali žmogų paralyžuoti, tuomet dažnas linkęs atsiriboti nuo pasaulio ir susigūžti, todėl vis sunkiau kreiptis pagalbos. Visgi praktika rodo, kad tik paties žmogaus įsitraukimas gali užtikrinti tvarią ir stabilią emocinę būseną. Neatsitiktinai šiandien kalbame apie depresijos įveikimą, o ne gydymą, kadangi pirmiausia depresiją mėgina įveikti pats žmogus, o mes, remdamiesi moksliniais tyrimais ir sukaupta patirtimi, palydime įveikimo kelyje – būdami šalia ir suteikdami informaciją, kaip sau padėti“.
Šią apsisprendimo sveikti akimirką simboliškai įvardina ir Žana, pagalvojusi, kad būnant čia, Žemėje, dangus gali atrodyti apsiniaukęs, pilkas, bet pakilus virš debesų visada yra šviesu – tad gal dar bus šviesiau, tik kada?
Ėmiau internete ieškoti informacijos, kaip sau padėti.
„Ėmiau internete ieškoti informacijos, kaip sau padėti – taip aptikau Depresijos įveikimo centro programą „Be depresijos“. Ten radau palaikomąją grupę – nuoširdžius žmones, atvirai besidalinančius, kaip sekasi keisti gyvenimą. Jie man buvo atgaiva, kad šiame kelyje esu ne viena“, – pasakoja Žana.
Ji sako rūpintis savimi pradėjusi nuo fizinio aktyvumo: „Kai pradėjau kasdien vaikščioti, mano eisena buvo taip sulėtėjusi, kad vieną kilometrą eidavau valandą ar pusantros, o po to būdavau labai pavargusi. Bet sau iškart pasakiau, kad jei tiek metų man buvo blogai, tai per savaitę tikrai nepagerės, todėl turiu stengtis kasdien. Taip vis didindavau atstumus, stebėdavau savo greitį, ir šiandien jau be didesnių pastangų nueinu 10 ar daugiau kilometrų per pora valandų. Tai trijų metų darbo rezultatas.
Taip pat programos metu atkreipiau dėmesį į tai, kas vyksta su mano mintimis – pasirodo, nuolatinis įkyrus jų kramtymas, nesibaigiantys negatyvūs mąstymai turi pavadinimą – tai ruminavimas. Dar kitas atradimas – vengimas daryti to, kas svarbu. Supratau, kad ir jis įveikiamas kontroliuojant savo perfekcionizmą ir išmokus planuotis mažais žingsneliais. Tačiau pirmiausia teko pripažinti, kad negalėsiu išgelbėti viso pasaulio, ir kad kai esu duobėje, tikrai niekam negaliu padėti – vadinasi, norėdama būti gera kitiems, pirmiausia turiu pasirūpinti savimi ir pasveikti“, – pripažįsta moteris.
Žana sako, kad šviesėti gyvenimas pradėjo prieš dvejus metus. Ji pamatė, kad greičiau vaikšto, geriau koncentruoja dėmesį. Gerėjant sveikatai, gerėjo ir santykiai su vyru.
„Esu jam labai dėkinga, kad tą laikotarpį išbuvo su mano liga, kai jį matydavau kaip neigiamą žmogų ir be paliovos berdavau kritiką. Vėliau už visa tai atsiprašiau. Tikrai nesakau, kad dabar niekuomet nebūna liūdna, nes esu gyvas žmogus, tačiau aiškiai žinau, kaip sau padėti. Ir savo klientus, kurie ateina su dideliu skausmu, atskleidžia sunkias vaikystės traumas, sudėtingą šiandieną, stengiuosi padrąsinti, pasiūlyti žinias iš programos, kurios pagelbėjo man: fizinį aktyvumą, dienos šviesos svarbą, subalansuotą mitybą, priešuždegiminį poveikį turinčius vitaminus ir žuvų taukus, meditaciją, darbą su savo mintimis, atidėliojimu.
Tikiu ir kitiems sakau, kad net jei šiandien mintis gaubia tamsi naktis – dar niekas neprarasta, visada yra vilties ir būdų sau padėti“, – savo kančios ir sveikimo kelią apibendrina Žana.
