Christopherio Nolano (Kristoferio Nolano) epas apie atominės bombos kūrėją „Openheimeris“ (Oppenheimer) sekmadienį „Oskarų“ apdovanojimuose pelnė septynias statulėles, įskaitant už geriausią filmą ir geriausią režisierių. Skelbiame JAV kunigo priklausančio „Opus Dei” organizacijai recenzijos santrauką apie geriausią praėjusių metų filmą, pasirodžiusią portale „National Catholic Register”.
Trejybe pavadintos branduolinės bombos bandymo scena iš Christopherio Nolano filmo „Openheimeris” jau tapo įsimintinu momentu kino istorijoje. Po to, kai laboratorijos personalas su bauginančia įtampa laukia paskutinio atgalinio skaičiavimo, Naujosios Meksikos dykumos tamsą staiga nušviečia grėsmingas plutonio bombos sprogimas.
Kai J. Robertas Oppenheimeris su baime žvelgia į išsiskleidusią siaubingą galią, jis cituoja šventąjį hinduistų tekstą: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju…” Netrukus prieš tai, paprašytas įvardyti atominio bandymo pavadinimą, Los Alamoso laboratorijos direktorius atsako pasinaudodamas poeto Johno Donne’o kreipimusi į krikščionių Dievą: „Degink mano širdį, triasmenis dieve”.
Tokia religinė kalba buvo svarbus būdas, kuriuo žymusis fizikas siekė suprasti siaubingą galią, kurią pasauliui suteikė naujoji technologija. Oppenheimeris pripažino, kad mokslo nepakanka norint suvokti naująją tikrovę, kurią jis padėjo sukurti. Taigi, be daugelio kitų vertų dėmesio filmo aspektų, Oppenheimeris leidžia mums iš naujo apmąstyti mokslo, religijos ir etikos santykį. Iš tiesų, be meistriškos režisūros, vaidybos ir kinematografijos, filmas išsiskiria tuo, kad sprendžia kai kurias giliausias mūsų laikų moralines dilemas. Net jei žiūrovai nuspręs praleisti brandaus turinio scenas – o tai padaryti lengviau dėl dabartinių technologijų, – filmas suteikia mums progų daug ką apmąstyti.
Kai Birdas, biografijos, pagal kurią sukurtas filmas, autorius, teisingai išreiškė viltį, kad filmas paskatins platesnį pokalbį apie tai, kad „mūsų visuomenėje reikia mokslininkų kaip viešųjų intelektualų”. Filmas iš tiesų baigiasi progomis išteisinti pagrindinį veikėją visuomenės akyse. Fizikas Davidas Hilas įtikinamai gina savo garsaus kolegos sąžiningumą Senato posėdyje, o prezidentas Lyndonas Johnsonas įteikia Oppenheimeriui Enriko Fermio apdovanojimą kaip dar vieną jo nuopelnų patvirtinimo ženklą.
Kaip filme atvirai pasakojama apie paties Oppenheimerio savęs kvestionavimą ir mokslinių tyrimų pavojus? Filmas, atspindintis biografinį Birdo portretą, rodo žmogų, kuris labai dviprasmiškai vertina savo veiksmus. Jis būdamas mokslininkas taip komentuoja pokalbio su Albertu Einšteinu retrospektyvos metu, „mes nerimavome, kad pradėsime grandininę reakciją, kuri sunaikins visą pasaulį…”. Filmo pabaigoje Oppenheimeris prisipažįsta savo kolegai garsiam mokslininkui, kad tos baimės tapo realybe.
Šie paskutiniai žodžiai išreiškia sąžinės priekaištus, kurie kankina filmo herojų, kai jis suvokia, kokias siaubingas pasekmes padarė įmanoma mokslo pažanga. Sunku nelaikyti Nolano pasakojimo apklausa, kuri paliečia mūsų mokslo ir pažangos sampratą. Nebūtų per drąsu šią kritiką laikyti kvietimu iš naujo įvertinti mokslo santykį su kitomis svarbiausiomis pažinimo sritimis, įskaitant religiją.
Bet kuriuo atveju filmo siužetas tikrai yra pamokanti istorija šiuolaikiniams mokslo studentams. Tokie jaunuoliai šiandien lengvai pasiduoda pagundai patirti tą pačią euforiją, kokia filme buvo pilnoje Berklio studentų auditorijoje. Studentai noriai klausosi jaunojo Oppenheimerio, kuris jiems pasakoja apie stulbinančias kvantinės energijos galimybes. Filme sumaniai pereinama nuo mokslinio atradimo džiugesio prie politinės aistros. Oppenheimeris savo kolegai Ernestui Lawrence’ui sako: „Tu matai revoliuciją fizikoje, argi nematai jos visur kitur? Pikasas, Stravinskis, Froidas, Marksas…”
Šiame epochinių permainų troškime religija akivaizdžiai nedalyvauja. Išskyrus tas pavienes nuorodas, kurios įkvepia Oppenheimerio gyvenimo filosofiją, ši tema lieka nuošalyje, nes mokslo atradimų pažadas pamažu veda prie labiausiai mirtino kada nors žmogaus sukurto ginklo sukūrimo. Galiausiai fiziko etiniai rūpesčiai nepajėgia kontroliuoti ar nukreipti didžiosios mokslo pažangos ir karinės plėtros. Taigi, nepaisant viso jo intelektualinio blizgesio, filme Oppenheimeris vaizduojamas kaip žmogus, išgyvenantis gilią krizę.
Filme šis nerimas labai aštriai atsiskleidžia, kai Haris Trumanas savo šaliai praneša žinią apie ant Hirosimos numestą atominę bombą. Amerikos prezidento balsas per radiją skelbia pergalę, Los Alamoso laboratorijos darbuotojai pratrūksta džiūgavimais, o Oppenheimeris jiems praneša: „Aš didžiuojuosi tuo, ką jūs pasiekėte…” Staiga patalpą užpildo šviesa, ir laboratorijos direktoriui prieš akis iškyla siaubinga vizija apie jo darbo sukeltą žmonių sunaikinimą.
Šis stiprus sąžinės graužimas rodo, kad fizikas suvokia tiesą, kuri pranoksta mokslą, politiką ir pragmatinius apskaičiavimus. Jis parodo mums, kad egzistuoja kita tiesos sritis – moralė, kuria remiantis mokslas ir technologijos galėtų būti nukreiptos į autentišką žmogaus vystymąsi.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, atominės bombos numetimas gali būti laikomas ne kulminacija, o raginimu atsigręžti į šimtmečius trukusį procesą, kai protas susiaurėjo iki to, kas „moksliška”. Pernelyg dažnai, kaip ir filme nubrėžtoje trajektorijoje, moralinės tiesos – kartu su religine išmintimi, kuri buvo ypatingai svarbi šių tiesų saugykla – ignoruojamos kaip objektyvus žinių šaltinis.
Pasaulyje, kuriame mokslas ir technologijos ir toliau vaidina tokį lemiamą vaidmenį mūsų švietimo sistemoje ir visoje mūsų visuomenėje, įžvalgus Christopherio Nolano filmas pateikia mums keletą įtikinamų dalykų apmąstymams.
Ar tikrai galime sau leisti prabangą ignoruoti religines tradicijas ir jų gyvybiškai svarbų indėlį į moralinę visuomenės gerovę?
Galime tik tikėtis, kad Nolano filme pavaizduoti tragiški įvykiai įkvėps naują lyderių kartą, kuri pripažins didžiulį mokslo ir technologijų potencialą ir sugebės geriau suderinti šiuos pasiekimus su platesne tiesos vizija. Tik tokiu būdu filme taip stipriai išreikšta intensyvi J. Roberto Oppenheimerio sąžinės drama galėtų rasti tinkamą sprendimą.
