Apie ką aš? Apie ne pirmą ir ne paskutinį kartą matomą atvejį, kai įžūlios menkystos tol puola ir persekioja, kol suėda gabesnį, talentingesnį, šviesesnį, daugiau pasiekusį. Toks lietuviškas Saljerio sindromas.
Kaip vidutinybė austrų kompozitorius mėgino užgožti genijaus Mocarto šlovę, taip dabar mūsų saljeriukai su pasičepsėjimu imasi poeto Justino Marcinkevičiais, mokytojo Bronislovo Burgio, režisieriaus Rimo Tumino ir daugelio kitų tautos šviesuolių, jai nuoširdžiai dirbančių čia, ar ją plačiai ir garbingai garsinančių pasaulyje.
Prisimenu neseniai praūžusią Knygų mugę, vis labiau virstančią tuštybės muge. Kiek menkaverčių kūrinių ten buvo iškelta ant pjedestalo, o jų autoriai puikavosi atskirais stendais, rengė pristatymus didelėse erdvėse, buvo nominuoti. Ir kiek išties vertingų ir įdomių dalykų kukliai gūžėsi kamputyje (antai sutikau puikią ir originalią karpinių meistrę iš paUtenas). Arba, kaip už Ukrainą kasdien kovojantis A. Medalinskas, nepatogiu laiku prisistatė mažytėse, į Litexpo užkaborius nugrūstose salytėse, į kurias netilpo visi norintys jų pasiklausyti. Ir tai dažnu atveju buvo pasiekta vien leidyklų atkaklumo dėka… Nes daug ko “nevertingo” mugė išvis neįsileido. Kaip, pavyzdžiui, atsitiko vienam iš Sąjūdžio kūrėjų Arvydui Juozaičiui ir jo knygoms.
Nustumti į šalį, nutylėti, lyg nebūtų… Tuo tarpu uoliai perrašomos enciklopedijos ir istorijos vadovėliai, kuriuose iškeliamas alkūnėmis ir intrigomis kelią sau prasiskynusių vidutinybių vaidmuo, o nutylimi ar sumenkinami tikrieji valstybės kūrėjai ir herojai. Iš mokyklinės literatūros sąrašų pamažu dingsta klasikinis lietuvių literatūros kanonas, pakeičiamas popsiniais tapinais ir sabaliauskaitėmis. “Už nuopelnus” sistemai dalinami ordinai ir premijos…
Kas mes per tauta, jei tylėjome, kai nieko gyvenime nenuveikęs pilkas valdininkėlis, įsiropštęs į kultūros ministro kėdę, neva kovodamas su rusų kultūros įtaka, atšaukinėjo I. Stravinskį ir S. Rachmaninovą, leido sau išguiti iš Lietuvos Tuminą? Tą “kolaborantą” ir “putino mylėtoją” Tuminą, kurio teatro Maskvoje aktoriai Maestro jubiliejaus proga švaria lietuvių kalba dainavo jam “Dangus Tau dovanojo aukštį”? Tai kas čia kam kokią įtaką iš tiesų darė?
Betgi ne. Šiandien šurajevų, minedų, dabrowwwwolskų ir šimonyčių laikas. Atsisiautės bukalaurai, kol galės. Kol jiems leisime. Kol netrukdysime saljeriams trypti mūsų mocartus tesirūpindami tik savo brangiausiojo kailio saugumu ir dvasios ramybe. Tik kokia to kaina – nacionalinės kultūros griuvėsiai?
