Sekmadienį Katalikų Bažnyčia švenčia iškilmę, kurią liaudyje įprasta vadinti keistu ausiai Devintinių vardu. Bažnyčios liturgija ją vadina – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilme, kurios metu organizuojamos puošnios liturgijos, procesijos, adoracijos. Kokios šios šventės ištakos ir kokią žinią ji perteikia?
Seniausia tradicija
Eucharistijos slėpinys yra svarbus visoms Bažnyčioms, ne tik katalikams, bet ir stačiatikiams bei liuteronams. Nenuostabu, nes kalbama apie seniausią krikščionių tradiciją, kurios šaknys siekia Bibliją. Juk pasakojimas apie Eucharistijos įsteigimą, žodžius ir judesius, kuriais Jėzus duonos ir vyno pavidalu dovanojo save mokiniams, randamas ne tik sinoptinėse – Mato, Morkaus, Luko – evangelijose, bet ir šventojo Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams (11, 23–26).
Eucharistijos slėpinys yra svarbus visoms Bažnyčioms.
Visi šie keturi pasakojimai yra labai panašūs, o jų branduolys yra priesakas Jėzaus pasekėjams, kad tai, kas vyko Paskutinės vakarienės kambaryje būtų kartojama krikščionių susibūrimuose. Apaštalo Pauliaus pasakojimas yra seniausias tekstas, nes egzegetai datuoja, kad Pirmasis laiškas korintiečiams parašytas apie 56 m. Tad jis perteikia labai seną tradiciją.
Kad jos buvo kruopščiai laikomasi, liudija 155 m. laiškas, parašytas, atsivertusio į krikščionybę filosofo, o vėliau kankinio Justino, imperatoriui pagoniui Antoninui Pijui (138–161 m.).
Jame aiškinama, ką susirinkę daro krikščionys: „Dieną, vadinamą Saulės diena, toje pačioje vietoje susirenka visi, gyvenantys miestuose bei kaimuose. Kiek leidžia laikas, skaitomi apaštalų ir pranašų raštai. Lektoriui baigus skaityti, prabyla vadovas, primindamas girdėtus gražius dalykus ir ragindamas jais sekti. Paskui visi drauge atsistojame ir meldžiamės už save […] ir už visus kitus, kad ir kur jie būtų […], idant būtume rasti teisūs savo gyvenimu ir darbais, ištikimi įsakymams ir tuo būdu pasiektume amžinąjį išganymą. Baigę melstis, sveikiname vieni kitus pasibučiuodami.
Tada tam, kuris vadovauja broliams, atnešama duona ir taurė vyno, atmiešto vandeniu. Juos paėmęs, jis garbina ir šlovina visatos Tėvą Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir kalba ilgą padėkos maldą (graikiškai eucharistian) už gautas iš Jo dovanas. Vadovui baigus maldas ir dėkojimą, visi susirinkusieji pritardami sako: „Amen“. Kai vadovas baigia dėkoti ir visi susirinkusieji jam atsako, tie, kuriuos mes vadiname diakonais, padalija visiems čia esantiems „eucharistinę“ [už kurią buvo dėkota] duoną ir vyną su vandeniu, o nesantiems nuneša į namus.“ Nuo seno padėka yra eucharistinio vyksmo ašis. Kristaus Kūno ir Kraujo dovanos akivaizdoje krikščionių autentiška laikysena yra dėkojimas.
Nuo Taurės šventės iki Devintinių
Natūralu, kad legalizavus krikščionybę Eucharistijos slėpinys tapo teologų ir liturgistų dėmesio objektu. Jau V amžiaus Polemijaus kalendorius mini Taurės atsiradimo dieną (lot. Natalis Calicis). Ši šventė būdavo švenčiama kovo 24-ąją, nes tuomet vyravo nuomonė, kad Kristus mirė kovo 25 dieną. Dienos skirtos ypatingiau pagerbti Kristaus Kūną ir Kraują yra minimos ir kituose senoviniuose sirų, armėnų, koptų, melchitų, Kalabrijos ir Sicilijos liturginiuose kalendoriuose.
Pamaldumas Švč. Sakramentui savo apogėjų pasiekė Viduramžiais.
Pamaldumas Švč. Sakramentui savo apogėjų pasiekė Viduramžiais, todėl nieko nuostabaus, kad 1264 m. rugsėjo 8-ąją popiežius Urbonas IV, paskelbė bulę „Transiturus“, kurioje nurodė švęsti Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę ketvirtadienį po Švč. Trejybės iškilmės, t.y. devintą savaitę po Velykų (todėl ir sakoma – Devintinės).
Savo bulėje popiežius akcentavo, kad dėl gavėnios laiko rimties Bažnyčia negali Didijį Ketvirtadienį deramai švęsti Eucharistijos įsteigimo dienos, todėl šiam įvykiui paminėti reikia atskiros liturginės šventės. Kaip kitą svarią priežastį, paskatinusią įvesti šią iškilmę, popiežius Urbonas IV nurodė apreiškimus, kuriuos turėjo pamaldūs žmonės.
Viena iš jų – Belgijoje gyvenusi šv. Julijona iš Mont Cornillono. Gimusi 1193 m. Retinų vietovėje netoli Lježo, ankstyvoje vaikystėje ji neteko tėvų ir tapo Mont Cornillono augustiniečių vienuolių auklėtine. Čia ji davė vienuolės įžadus ir kiek vėliau tapo vienuolyno vyresniąja. Tačiau vienuolyno gyvenimo intrigos privertė ją palikti vienuolyną ir tapti klajokle. Šv. Julijona mirė 1258 m. balandžio 5 d. Fosso cistersių vienuolyne.
Nuo jaunystės šv. Julijona pasižymėjo giliu mistiniu gyvenimu ir pamaldumu Švč. Sakramentui ir per visą savo gyvenimą propagavo idėją, kad yra reikalinga speciali šventė Kristaus Kūno ir Kraujo garbei. Šis jos troškimas peraugo į regėjimą, kuriame šventoji išvydo mėnulio pavidalo bažnyčią, ant kurios paviršiaus plytėjo viena tamsi dėmė, reiškusi tokios šventės trūkumą. Savo regėjimu šv. Julijona pasidalijo su Robertu Toriečiu, tuomečiu Lježo vyskupu ir vyskupijos arkidiakonu Žaku Pantaleonu, vėliau tapusiu popiežiumi Urbonu IV.
Vyskupui Robertui šis regėjimas paliko didelį įspūdį ir jo pasiūlymu 1246 metų vietos vyskupų sinodas nusprendė, kad vyskupas turi teisę savo nuožiūra švęsti tokią šventę savo diecezijoje. 1261 m. rugpjūčio 29 d. Žakui Pantaleonui tapus popiežiumi, atsiskyrėlė Ieva, artima šv. Julijonos draugė, taip pat pasižymėjusi uoliu eucharistiniu pamaldumu, paprašė Lježo vyskupo Henriko Golderiečio kreiptis į popiežių, kad jis padarytų šią šventę privaloma visam katalikiškam pasauliui. Tačiau dėl įvairių politinių peripetijų (ypač Šventojo Sosto buvimo ne Romoje, o Avinjone) popiežiaus Urbono IV bulė nesusilaukė plataus atgarsio.
Tik 1311 m. Vienos susirinkime pirmininkaujant popiežiui Klemensui V ji buvo patvirtinta ir nurodyta Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę švęsti visuotinai. Po truputį visoje Europoje įsigalėjo paprotys švęsti šią šventę: nuo 1306 m. Kiolne, Vormse nuo 1315 m, Strasbūre nuo 1316 m., o į Angliją jis atėjo iš Belgijos tarp 1320 ir 1325 metų. Kiti popiežiai taip pat rūpinosi šios šventės populiarinimu.
Antai popiežius Jonas XXII įsakė per ją viešai procesijoje nešti Švč. Sakramentą, o Eugenijus IV pagausino sąlygas atlaidams gauti. Nuo XIV amžiaus po Europą sparčiai pradėjo plisti Švč. Sakramento brolijos. Po protestantų reformos ši iškilmė tapo savotišku katalikiškos tapatybės įtvirtinimu, nes skelbė skirtingą nuo reformatorių Eucharistijos slėpinio suvokimą. Ši šventė lieka aktuali ir šiais laikais, kai silpsta tikėjimas tikruoju Kristaus buvimu Švč. Sakramente.
