Gerb. Prelate, tik nesakykit, kad kišuosi ne į savo reikalus. Esu parapijietė – taigi, tos bendruomenės Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos, kuriai Jūs vadovaujate, narys. Tas visas puolimas, kuris pradėtas prieš Jus, skaudžiai žeidžia mus, šios bendruomenės narius. Darnioje šeimoje visada taip būna: kai kenčia vienas, skauda visiems.
Laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ rėžė stipriai. Didelėmis raidėmis straipsnis apie parapijos namų statybą, kur minima ir Jūsų pavardė, suintrigavo skaitytojus. Reklamuotojai savo tikslą pasiekė. Žmonės skaitė, dalinosi informacija. Giluminis straipsnio tikslas – ne informacijos, ne faktų pateikimas, o siekimas sumenkinti Jus, vieną veikliausių, iškiliausių visos vyskupijos mastu kunigų, kuriam jau pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo suteiktas Telšių Garbės piliečio vardas.
Po keleto savaičių vėl ne mažesnės apimties nei pirmasis į vieną puslapį netelpantis, ta pačia tema, straipsnis. Šį kartą jau džiaugiamasi, kad „parapijai atsirūgo ir teks pakloti 10 tūkstančių baudą“. Užvirė kraujas – netylėsiu. Nors Jūs, kiek žinau, linkęs nuoskaudas nukęsti… Argi visi stebėsime ir tylėsime? Tegul kalba vien tik tie, kurie užsiima neapykantos sklaida (dabar jau ir socialiniuose tinkluose), sakydami tik dalinę tiesą, sąmoningai atmiežtą melu?
Sumaniau parašyti Jums laišką, išreikšdama palaikymą, solidarumą su Jumis. Iš asmeninės patirties žinau: sunkiu metu, kai visu frontu net per žiniasklaidą esi neteisingai kaltinamas, labai svarbus yra kitų žmonių, kaimynų, giminių, pažįstamų ir mažai pažįstamų palaikymas. Jis suteikia daug dvasinės stiprybės atlaikant nedraugų išpuolius. Rašau atvirą laišką, tikėdamasi, kad jis pasieks ir šiuos melus skaičiusius žmones, kurie linkę tikėti viskuo, ką rašo laikraščiai.
Kiekvienas doras žmogus trokšta žinoti tiesą, o aš liudiju tiesą, kurią žinau.
Statomas ne klebono namas, o parapijos namai. Kas lankėsi dabar esančioje parapijos kontoroje, matė, kur ji įsikūrusi – Jūsų buto koridoriuje. Įėjus dviem lankytojams, vienas dar gali atsisėsti, o antrajam vietos mažoka. Mes vengiame pas Jus be didelio reikalo užeiti, kad nesudarytume nepatogumų, kad kitiems už durų laukti netektų. Informatoriams atrodo vos ne nusikaltimas, kad parapijos namuose Jūs numatėte įrengti butą parapijoje dirbančiam kunigui, kuris turėtų po ranka kanceliariją su archyvu, nes bažnyčių archyvai visais laikais buvo ir tebėra pats patikimiausias istorinės atminties saugojimo ir tyrinėjimo šaltinis.
Svajojame turėti parapijoje ir nedidelę biblioteką, iš kurios galėtume pasiimti paskaityti mus dominančios religinės literatūros. Skaičiuojami kambariai ir balkonai. Matyt, tikimasi kai kurių žmonių širdyse pažadinti slypintį pavydo jausmą ir kad jie neremtų šio Jūsų projekto, ir jis būtų sužlugdytas. Jie net neslepia, kad to ir siekia. Netgi pranašauja – pastatas bus nugriautas, nes netinkamai parinkta vieta, galbūt pažeisti kultūros paveldo reikalavimai. Netikiu, kad niekas iš savivaldybės darbuotojų dėl to nebūtų įspėjęs. Juk ne miškų tankmėje kaip baravykas išdygo šis pastatas.
Dėl neteisėtos statybos kaltas ne klebonas, o valdininkai, kurie tuos dokumentus tvarko. Manau, nors nežinau tikrųjų priežasčių, dėl ko statybai laiku nesutvarkytas leidimas. Žinau, kad jo laukėte nekantraudamas. Norėjosi pradėti darbus, nes artėjo žiema. Turėjote sukaupęs tam tikrą lėšų kiekį. Ir mažai tokius reikalus išmanančiam aišku, kad sparčiai augant infliacijai dalis tų lėšų ilgai delsiant nueis be naudos. Matėme Jūsų rūpestį, kad labai ilgai tęsiasi statybos dokumentų išdavimas.
Tikrąsias šio delsimo priežastis žinote tik Jūs ir valdininkai, turėję tuos dokumentus sutvarkyti. Kiek supratome – patikėjote duotu žodžiu, kad leidimas bus išduotas. Tai, kas įvyko ir parapija buvo nubausta, nėra teisinga, nors gal ir teisėta. Nubausta pagal įstatymus.
Lietuvos bėda: pas mus tarnauja ne įstatymas žmogui, o žmogus – įstatymui, todėl ir mūsų reikalus tvarko vis dar ne tarnautojai, o valdininkai. Jūs – ne statybininkas. Jūs – kunigas, mūsų dvasios vadovas. Jus pavedė tie, kurie turėjo sutvarkyti iki galo tai, kas jiems priklauso. Todėl, klebone Juozai, mes visi čia nieko dėti, gavome baudą už tai, kad Lietuva, kurią Jūs taip labai mylite ir mus mokote mylėti, dar neišmoko gyventi demokratiškai. Mokykite ir mokykite mus mylėti ir tarnauti vieni kitiems. Ką jūs, beje, kasdien savo pavyzdžiu ir darote.
Parapijos namai ne vien religiniams tikinčiųjų poreikiams, kaip teigiama publikuotuose straipsniuose.
Geriau už mane žinote, kaip kokiomis sąlygomis dirba parapijos bendruomenė. Prisimenate dar pirmąjį karo Ukrainoje etapą 2014 metais. Jūs neseniai buvote paskirtas į mūsų parapiją. Namelis šalia bažnyčios buvo perskirtas pusiau. Vienoje pusėje sandėlis su bažnytiniais rūbais, vėliavomis ir kitokiu inventoriumi, kitoje – leidote prisiglausti karitiečiams, nes buvome pakviesti rinkti rūbus, patalyne karo išvytiesiems iš savo namų ukrainiečiams. Parapijiečiai buvo dosnūs – paramos prinešė daug. Daugiau negu savaitę tvarkėme ir pakavome, niekas negalėjo nė nosies įkišti. Buvo nuspręsta atsisakyti tokios veiklos, nes nėra nei vietos, nei sąlygų.
Dabar parapijos Caritas renka kaip paramą tik maisto produktais pačioje bažnyčioje, organizuoja stovyklėles vaikams. Ir vėl nėra vietos, kur tokią veiklą plėsti, nors namelis sutvarkytas, šiek tiek pailgintas, įrengtos patalpos pusrūsyje, o mes visi, kurie matome veiklos prie bažnyčios būtinybę ir prasmę ir esame Jūsų globojami, pagal grafiką renkamės ir sėdame prie vienintelio ten stovinčio stalo. Konkuruojame dėl laiko ir susierziname, kai kas nors pažeidžia nusistovėjusią tvarką – pakeičia laiką ir vieni kitus pamiršta įspėti arba pamiršta padėti į vietą raktą.
Čia renkasi parapijos jaunimas, groja ir gieda, mokosi lieti žvakeles ir daro suvenyrus, kuriais prieš šventes nustatinėti visi pašaliai, maldos grupelės (Marijos legionas, Motinos maldoje, Gyvojo Rožinio), ateina repetuoti bažnytiniai chorai, prisiglaudžia bendruomenė „Artumos šviesa“, vykdanti vieną po kito socialinius projektus, moterų Lions klubo dalyvės. Jos čia riša verbas, dalina prieš Velykas tikintiesiems, už tai gaudamos aukas, kurias panaudoja šelpdamos vargstančias telšiečių šeimas.
Ir kaip drįsta tie, kurie ėmėsi iniciatyvos nugriauti parapijos namus, teigti, jog savivaldybės nariai padarė klaidą, paskirdami paramą parapijos namų statybai – esą jis tenkins tik religines tikinčiųjų reikmes. Kur dar kasmet po pusantro šimto vaikų ruošimas katechezei, kuriuos kol kas vis dar sekmadieniais priglaudžia Žemaitės gimnazija? Suprantama, kad šie komentarai skirti visai ne Jums, o atviro laiško skaitytojams. Tegul jie dabar sprendžia, kur yra tiesa. Juk Jums ir man, ir kiekvienam mylinčiam tiesą, svarbu ją žinoti. Ne tik žinoti. Svarbu ją ginti, palaikyti, būti tiesos gynėjų pusėje.
Žadėjau sakyti: nenusiminkime, prelate, laikykimės. Bet Jūs, matome, nepuolate į neviltį, esate ramus, kaip visada besišypsantis sutiktajam, paslaugus, pasiruošęs patarnauti. Iš Jūsų mums tik mokytis ir mokytis, tik ne visada taip išeina. Visi išgyvename nelengvus laikus Bažnyčiai. Matome, kad daug kas linksta menkinti jos reikšmę Europos kultūroje, žmonijos istorijoje. Dabar madinga žeminti mūsų Katalikų Bažnyčią, ieškoti jos, kunigų, vyskupų ir net paties popiežiaus klaidų. Tada būsi modernus, pažangus, šiuolaikinis…
Ar ne tokie pokyčiai daro įtaką ir mūsų oponentams?
Pagarbiai
Jūsų parapijietė Angelė Raudienė