Vasario 14 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie dar vieną didelę nuodėmę, kuri dažnai sutapatinama ir supainiojama su paprastu tingumu. Žodis graikų (Ἀκηδία) ar lotynų kalba (Acedia) reiškia ką kitą – tam tikrą bodėjimąsi, apatiją, nejautrumą. Tingėjimas yra greičiau to pasekmė, nei priežastis.
Akedijos, bodėjimosi pagunda yra labai pavojinga. Tai labai pavojinga pagunda. Žmogus, kuris tampa jos auka, yra tarsi prislėgtas mirties troškimo: jis jaučia pasidygėjimą viskuo, santykis su Dievu jam kelia nuobodulį. Net švenčiausi veiksmai, kurie kadaise šildė jo širdį, dabar atrodo visiškai nenaudingi. Žmogus ima gailėtis bėgančio laiko ir jaunystės, kuri negrįžtamai liko už nugaros.
Bodėjimasis vadinamas „vidudienio demonu“: jis užklumpa mus vidury dienos, kai nuovargis būna didžiausias, o ateinančios valandos atrodo tokios monotoniškos, jog, rodos, neištversime.
Popiežius citavo IV a. krikščionių autorių, graikų vienuolį Evagrijų Pontietį, kuris taip aprašė šią pagundą: „besibodinčio žmogaus akis nuolat krypsta į langus, o mintyse jis fantazuoja apie svečius. […] Skaitydamas besibodintysis dažnai žiovauja, jį lengvai užvaldo miegas, jis markstosi, trina rankas ir, atitraukęs akis nuo knygos, žvelgia į sieną. Vėl nukreipęs jas į knygą, jis dar truputį paskaito […]. Galiausiai, palenkęs galvą, pasideda knygą po ja ir užmiega lengvu miegu, kol jo nepažadina alkis ir neparagina pasirūpinti savo poreikiais“; apibendrinant, “tinginys neatlieka Dievo darbo su rūpestingumu” . Trumpai tariant, besibodintysis nesirūpina Dievo darbu.
Šiuolaikiniai skaitytojai šiuose aprašymuose įžvelgia kažką labai panašaus į depresijos blogį tiek psichologiniu, tiek filosofiniu požiūriu. Iš tiesų, bodėjimosi apimtiems žmonėms gyvenimas praranda prasmę, melstis nuobodu, kiekviena kova atrodo beprasmė. Jei jaunystėje puoselėjome aistras, troškimus, dabar tai atrodo nelogiška, tarsi svajonės, kurios nepadarė mūsų laimingų. Tad leidimas sau išsiblaškyti, negalvoti atrodo kaip vienintelė išeitis: norisi visiškai tuščio proto… Tai tarsi išankstinė mirtis.
besibodintysis nesirūpina Dievo darbu.
Kovai su šia tokia pavojinga yda dvasingumo mokytojai siūlo įvairias priemones. Pasak popiežiaus Pranciškaus, svarbiausia jam atrodo tai, ką galėtų pavadinti tikėjimo kantrybe. Nors veikiamas bodėjimosi žmogus trokšta būti „kažkur kitur“, pabėgti nuo tikrovės, tai, ko reikia, yra drąsa pasilikti ir priimti Dievo buvimą „čia ir dabar“, tokioje savo situacijoje, kokia ji yra.
Vienuoliai sako, kad jiems celė yra geriausia gyvenimo mokytoja, nes ji yra vieta, kuri konkrečiai ir kasdien kalba apie jų meilės istoriją su Viešpačiu. Bodėjimosi demonas nori sunaikinti būtent šį paprastą „čia ir dabar“ džiaugsmą, dėkingą stebėjimąsi tikrove. Jis nori priversti patikėti, kad viskas veltui, kad niekas neturi prasmės, kad neverta niekuo ir nei vienu rūpintis.
Kiek daug žmonių, apimti bodėjimosi, apimti beveidžio nerimo, kvailai apleido savo pradėtą gėrio kelią! Kova su bodėjimosi yra lemiamas mūšis, kurį reikia laimėti bet kokia kaina. Tai kova, kuri neaplenkia ir šventųjų, nes daugybės iš jų dienoraščių yra keli puslapiai, kuriuose pasakojama apie baisias akimirkas, tikras tikėjimo naktis, kai viskas atrodė tamsu. Šie šventieji moko mus kantriai ištverti naktį priimant savo tikėjimo skurdą. Jie patarė, kankinant bodėjimuisi, laikytis mažų įsipareigojimų, užsibrėžti ranka pasiekiamus tikslus, bet tuo pat metu atsispirti, ištverti atsiremiant į Jėzų, kuris niekada mūsų neapleidžia pagundoje.
Tikėjimas, skaudžiai susidūręs su bodėjimosi išbandymu, nepraranda savo vertės. Priešingai, tai tikras tikėjimas, labai žmogiškas tikėjimas, kuris, nepaisydamas visko, nepaisydamas aklinos tamsos, vis tiek nuolankiai tiki. Tai tikėjimas, kuris išlieka širdyje taip, kaip žarijos po pelenais. Jis visuomet išlieka. O jei kas nors ir papuola į šios ydos spąstus, ar susiduria su bodėjimosi gundymu, tepasistengia pažvelgi vidujai ir apsaugoti tikėjimo žarijas. Šitaip ženkime pirmyn!
