Apie Lietuvą čia bus taip pat. O šiaip jau apie tai, kad pastaruoju metu valstiečiai „sujudo“ visoje Europoje. Ir neatsitiktinai. Tai rimtos europinės ligos, o tiksliau – to vis labiau biurokratiniais sprendimais reguliuojamo europietiško gyvenimo būdo negalavimo simptomai.
XXI amžius skiriasi nuo ankstesnių daugeliu dalykų. Tame tarpe ir tuo, kad „sukilėliai“ ginkluoti ne šautuvais ir net ne dalgiais. Į savo šalių sostines jie važiuoja firminiais „John Deere”, “New Holland“ traktoriais (su „Belarusais“ pasirodyti gėda), jie užima centrines gatves ir aikštes nuo Eliziejaus laukų Paryžiuje iki Vilniaus centrinio grindinio.
Jei galvojote, kad čia tik mūsų šalyje, tai galvokite kitaip, mūsų šalyje traktorių tiek nedaug, kad didžiosios naujienų agentūros Lietuvos beveik nemini – kalba apie „sukilimus” nuo Belgijos, Vokietijos, Nyderlandų iki Lenkijos, Rumunijos, Ispanijos, Bulgarijos. Kas gi tai? Juk formaliai žemės ūkis yra privilegijuotųjų kasta – maždaug trečdalis ES biudžeto skiriama subsidijoms bendrai žemės ūkio politikai, o kaime gyvena ir (šiek tiek) dirba nuo 3 iki 5 procentų europiečių. Čia priklauso nuo biurokrato ir jo skaičiavimo metodikos. Nežinau, kuri tikslesnė, nežinau kam pats esu priskirtas, nes gyvenu kaime, o dirbu – mieste…
Bet patirtis nemeluoja – laimė ne piniguose. Pinigai mokami, neva, už tai, kad ūkininkai būtų tie romantiški kaimo gyventojai, kurie jau per daugelį šimtmečių tapo savotiškais istorijos prieskoniais. Atrodo, kad jų gyvenimas tampa vis lengvesnis, sveikesnis, „žalesnis“. Nereikia daug auginti ir maitinti, maistą galima nusipirkti iš tų, kas augina pigiau, o savo supirkėjams „atiduoti“ pagal sutartas kainas. Mes mylime ūkininkus, nes jie simbolizuoja mūsų „šaknis“. Juk visos Europos tautos, kaip bežiūrėsi, kažkada išaugo iš kaimiečių.
Tačiau idilė yra tik teorinė. Traktorių savininkai bei lizinguotojai sako, kad už kiekvieną subsidijos čekį ateina krūva formų, kurias reikia užpildyti, o tai – darbas visu etatu. ES biurokratų ir visokių naujų „eko-mičiūrinų“ žaliosios taisyklės vis labiau reguliuoja, kaip berti sėklas ir į kurią pusę kvėpuoti karvėms, kad ekologiniai rodikliai neblogėtų, reikalauja palikti pūdymui žemės sklypus, reguliuoja vištidžių dydį, gyvatvorių aukštį ir dar daug ką.
Pinigai mokami, neva, už tai, kad ūkininkai būtų tie romantiški kaimo gyventojai, kurie jau per daugelį šimtmečių tapo savotiškais istorijos prieskoniais.
Politikai užuot supratę, ką reiškia ūkininkauti, pasirašo prekybos susitarimus, leidžiančius importuoti maistą iš tolimų vietų, kuriose mažiau aplinkos apsaugos reguliavimų. Tuo tarpu energijos ir trąšų kainos išlieka didelės (šūsnis sąskaitų buvo pateiktos kaip įrodymas), sumaištis ir dėl karo Ukrainoje, kurios didžiuliai ūkiai dabar gali parduoti pigius grūdus ir kitus maisto produktus ES be tarifų. Sostinių politikai, kurių pagrindinis bendravimas su gyvūnais yra jų valgymas pagal įmantrius receptus, arba nepastebi, arba bendrauja su ūkininkais tik tiek, kad lankydamiesi kaime galėtų nusifotografuoti su gyva karve. Beje, valstiečiai, nors politikai to nesupranta, visai nėra žalieji, jiems tie ekologiniai reikalavimai dažnai kaip akmuo po kaklu. Ypač jei nori būti ne sofos, o laukų ūkininkai.
Kita vertus, valdžia paprastai bijo to, ko nesupranta. Ir linkusi tartis ir bent jau formaliai sutarti. Planuotas mokesčių, taikomų ūkininkų naudojamiems degalams, didinimas buvo atidėtas Prancūzijoje ir atidėtas Vokietijoje. ES prekybos susitarimas su Pietų Amerika buvo numestas į stalčių po du dešimtmečius trukusių derybų. Nuolaidos Ukrainai, kuri ypač suerzino kaimyninių šalių, tokių kaip Lenkija ir Rumunija, ūkininkus, atrodo, atšaukiamos… Agrarinis populizmas populiarėja. Europos politikai prieš birželį vyksiančius Europos Parlamento rinkimus, kelia reitingus, sekdami pasakas apie šlykštų elitą ir „darbščią“ kaimo liaudį, kalba apie būtinybę sušvelninti Žaliojo kurso reikalavimus, ieško „sąmokslo“ kaltininkų.
Šmaikštesni ūkininkai sako, kad jie jau seniai tapo ES kaimo disneilendų aktoriais. Bendroji Europos žemės ūkio politika, pradėta, beje, prieš šešias dešimtis metų, iš pradžių skatino gaminti daugiau, paskui gaminti mažiau, dar vėliau, mažiau, bet kaip nors ypatingai (suprask, ekologiškai), šiandien verčia ūkininkus tapti eko-skautais. Tiesa, galima pasiekti, kad ūkininkai būtų tuo, kas jie yra, tačiau tam reikia uždaryti ES rinką nuo pigaus importo, bet uždaryti ES rinką reiškia nusikalsti laisvos prekybos idealams. O „pigesnio maisto“ šalys dažnai turi visokių reikalingų Europai dalykų, pvz., retųjų metalų, kurios sutinka parduoti tik „pakete“ su maisto produktais. Mano karta prisimena, tokius „maisto paketus“ paskutiniais sovietiniais metais, tai čia kažkas panašaus.
ES darė daug ir pinigų davė ūkininkams, kad kaime gyventi būtų gera. Bet šiandien matosi, kad jaunajai kartai kaime visai neįdomu – trečdalis ūkių valdytojų yra vyresni nei 65 metų. Dvidešimtmečio „TikTok“ ir „ChatGPT“ vartotojo nevilioja kėlimasis prieš aušrą ir dienotvarkės priklausomybė nuo gyvulių priežiūros ciklo be išeiginių. Galiausiai ūkininkai nuo Madrido iki Vilniaus supranta, kad su kiekviena diena jie yra vis mažiau Europos pasididžiavimas ir vis daugiau – Europos bėda.
Ko protestuoja Lietuvos traktorių savininkai? Jie nori būti racionalūs ir kalba apie visokias dizelino kainas, „susitaria“ su ministru ir ta proga nusifotografuoja, tačiau iš tikro tai nori būti ne Disneilendo aktoriai, o mylimi žmonės, kurie vertinami už savo darbą, kuris yra vertas tiek, kiek yra, o ne kaip sutaria „laisvosios“ rinkos reguliuotojai. Kalbama, kad jautė, kas blogai, bet nemokėjo pasakyti. Politikai, beje, irgi nemokėjo. Kai kurie prezidentiniai kandidatai spėjo nusifotografuoti šalia traktorių, bet tepasakė, kad traktoriai gražūs, kiti iš viso nepasirodė, nes nežinojo apie ką visa tai. Taigi, agropopulizmo Lietuvoje nebus, valstiečių maišto taip pat. Bet visiems išrinktiems tai ateityje vis liūdniau.
Nesu šios srities žinovas, tai paskaičiau, ką rašo žinantys. Štai prancūzų istorikas ir publicistas Benoit Breville sako, kad galimi trys sprendimai: tęsti disneilendą, žinant, kad bilietai vis labiau brangs, uždaryti disneilendą ir nebežaisti su visokiausiais ekologiniais produktais, arba gražinti ūkininkams tą gyvenimą, kokia jie ir buvo „sutverti“ – sėti, auginti, melžti… To jie ir nori. Miestiečiai taip pat.
