Vyskupas Derio Olivero iš Pinerolo (Italija) pakvietė profesionalių šokėjų grupę į Mišias savo katedroje ir ji atliko šokį prie pat jo sosto.
Kelios juodai ir baltai apsirengusios šokėjos išsidėstė priešais altorių, o baltai apsirengusi solistė šoko prie pat altoriaus.
Tuo pat metu altoriuje sėdėjo pats vyskupas, taip pat jo padėjėjai, šalia kurių buvo šokama.
Po šokio vyskupas Olivero sakė, kad “šokėjos pasakė geriausią pamokslą, o šio vakaro šokis liks mūsų atmintyse”.
“Tačiau pridursiu dar du žodžius, susijusius su pačiu šokiu: ar būtų buvę gerai, jei kiekvienas iš mūsų būtų priėjęs prie mikrofono ir pasakęs, ką galvojame apie tai, ką šokome per Mišias? Ką galvojo?” – klausė vyskupas susirinkusiųjų.
Jis spėjo, kad kai kurie pasakys: “Žinote, man patiko, tai pagyvino, Mišios paprastai būna šiek tiek nuobodžios…”. Kitas, vyskupo manymu, pasakytų: “Dabar ir bažnyčioje šokama? Ar tai diskoteka? Daugiau neateisiu, jei taip bus”.
Po to vyskupas tęsė: “Bažnyčia yra bažnyčia: “Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad net susidūrę su faktu, kuris visiems yra vienodas, mes reaguojame skirtingai, nes esame skirtingi, visi esame skirtingi. Mes skirtingai mąstome apie apeigas ir Mišias, mąstome apie maldą, mąstome apie Bažnyčią.”
“Draugai, ar norime suvokti, kad visų pirma esame skirtingi ir kiekvienas iš mūsų yra skirtingas kitam?” – baigė vyskupas Olivero savo kalbą po šokio katedroje.
