Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė pareiškimą, kuriuo atsakoma į tam tikrus neaiškumus ir nesusipratimus, kurių sukėlė prieš kelias savaites paskelbta deklaracija „Fiducia supplicans“ dėl galimybės teikti palaiminimą tos pačios lyties poroms.
Pareiškime visų pirma prašoma atidžiai perskaityti pačią deklaraciją. Gerai susipažinti su paties dokumento tekstu – tai esminė sąlyga, kad jis būtų teisingai suprastas. Deklaracija skelbia autentišką tradicinį Bažnyčios mokymą apie santuoką ir žmogaus lytiškumą.
Vis dėlto, pareiškime sakoma, kad iš kai kurių vyskupų konferencijų gautos reakcijos yra vertingos, nes jos reiškia, kad reikia ilgesnio pastoracinio apmąstymo laikotarpio siekiant priimti deklaraciją Fiducia supplicans. Tačiau negalima šio dokumento atmesti ar laikyti jį eretišku piktžodžiavimu, prieštaraujančiu Bažnyčios Tradicijai.
Pareiškimą pasirašęs Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Fernandezas pabrėžia, kad atitinkamus sprendimus dėl deklaracijos taikymo turi priimti kiekvienas vietinis vyskupas. Jis vietinę situaciją pažįsta geriau už kitus, nes tai yra jo kaimenė. Apdairumas ir dėmesys bažnytiniam kontekstui bei vietos kultūrai gali leisti taikyti skirtingus būdus, tačiau nevalia visiškai atmesti šios deklaracijos ir nesiūlyti kunigams ją taikyti pastoracinėje praktikoje.
Pareiškime taip pat primenama, kad palaiminimai, apie kuriuos kalbama deklaracijoje Fiducia supplicans, skiriasi nuo į apeigyną įtrauktų palaiminimų. Taip pat nereiškia, kad tokio neliturginio palaiminimo teikimu būtų norima pritarti palaiminimą gaunančios poros gyvenimo būdui. Popiežius prašo plačiau suvokti tokius pastoracinius neliturginius palaiminimus ir nekelti išankstinių sąlygų tokiam paprastam pastoracinio artumo gestui, kuris, nepriklausomai nuo aplinkybių, gali skatinti atvirumą Dievui.
Kardinolas prefektas primena, jog pastoraciniai palaiminimai, kad aiškiai skirtųsi nuo liturginių ar ritualinių palaiminimų, turi būti labai trumpi, vos kelių sekundžių trukmės. Jei du žmonės paprašo palaiminimo, paprasčiausiai reikia melsti jiems Viešpaties ramybės, sveikatos ir kito gėrio.
nevalia visiškai atmesti šios deklaracijos ir nesiūlyti kunigams ją taikyti pastoracinėje praktikoje.
Tokia neritualinė palaiminimo forma, pasižyminti paprastumu ir trumpumu, nepretenduoja pateisinti nieko, kas nėra moraliai priimtina. Visiškai akivaizdu, kad toks palaiminimas negali būti prilyginamas santuokos apeigoms ar ko nors patvirtinimas ar ratifikavimas. Tai tik dvasininko atsakas dviem žmonėms, prašantiems Dievo pagalbos.
Kardinolas siūlo ir galimo tokio trumpo palaiminimo pavyzdį. Tokiu atveju kunigas gali sukalbėti paprastą maldą: „Viešpatie, pažvelk į šiuos savo vaikus, suteik jiems sveikatos ir ramybės dovaną, laimink darbą ir tarpusavio pagalbą. Išgelbėk juos nuo visko, kas prieštarauja tavo Evangelijai, ir duok jiems gyventi pagal tavo valią. Amen.“
Pareiškimą paskelbęs kardinolas sutinka, kad galbūt prireiks tam tikros katechezės, kad visi suprastų, jog tokie palaiminimai nėra pritarimas gyvenimo būdui, pagal kurį gyvena palaiminimo prašantieji. Juo labiau jie nėra išrišimo suteikimas, nes šie gestai nėra sakramentas ar oficiali apeiga. Tai paprasto pastoracinio artumo išraiškos. Mums visiems teks susitaikyti su tuo, kad jei kunigas suteikia tokius paprastus palaiminimus, jis nėra eretikas, jis nieko nepatvirtina, neneigia Bažnyčios mokymo.
