Mieli bičiuliai, prasidėjo 2024 metai. Natūraliai kyla klausimas, ką jie atneš Lietuvai, pasauliui, Bažnyčiai. Norisi tikėti, kad jie bus geresni už praėjusius, o jei atneš pokyčius – tai jie bus kuriantys, o ne griaunantys.
Ieškodami saugumo, žmonės visada bandė nuspėti ateitį. Vieni tuo tikslu žiūrėjo į žvaigždes, o kiti – į gyvulio vidurius. Dabar priemonės primityvesnės. Daugumai pakanka atsiversti horoskopų skiltį internetiniame dienraštyje, nors kai kas dar bando skaityti tirščius kavos puodelyje.
Prieš Naujuosius metus socialiniuose tinkluose buvo dalinamasi palinkėjimais apie būsimuosius drakono metus. Tai mūsų kraštuose gajos horoskopinės kultūros apraiška, o kartu ir savotiškas bandymas nuspėti ateitį.
Buvo įdomu skaityti, kokį prasminį turinį šiame iš Rytų kilusiame simbolyje bando įžvelgti žmonės. Tačiau pats esu krikščionis ir save laikau Vakarų pasaulio žmogumi. O Vakarų civilizacija, susikūrusi ant graikų romėnų kultūrinio paveldo, formuota judėjų – kriščioniškos religinės tradicijos, drakoną visada laikė blogį personifikuojančiu simboliu.
Skirtingai nuo Rytų kultūrų (pvz. induizmo ar daosizmo), vakarų kultūroje drakonas (slibinas, gyvatė) – fantastinė pabaisa, simbolizuojanti Dievui priešiškas galias, kurias privalu įveikti.
Graikų mituose jis išnyra kaip jūrų pabaisa Cetus, kurią Poseidonas pasiuntė siaubti Etiopijos pakrančių. Siekdamas, kad negandos baigtųsi, karalius Kefėjas ketino paaukoti dukrą Andromedą, tuo tikslu ją prirakino prie uolos. Tačiau ją išgelbsti Persėjas, kuris nužudo pabaisą.
Mite apie Jasoną ir Argonautus drakonas saugo aukso vilną. Ją Jasonas pagrobia su Medėjos pagalba. Pastaroji užmigdo drakoną su stebuklingomis žolelėmis. Senesnėje mito versijoje – Jasonas drakoną nužudo.
Tai mūsų kraštuose gajos horoskopinės kultūros apraiška, o kartu ir savotiškas bandymas nuspėti ateitį.
Graikų mitologijoje sutinkame Tifoną (Taifūnas arba Tyfosas), Gajos ir Tartaro sūnų – gigantišką gyvatę milžinę ir viena iš mirtiniausių būtybių graikų mitologijoje, kėlusią didžiausią pavojų Olimpo dievams ir pasaulio tvarkai. Būtent Tifonas bandė nuversti Dzeusą ir įgyti kosmoso viršenybę. Jiedu stojo į katastrofišką mūšį, kurį Dzeusas galiausiai laimėjo savo žaibų pagalba. Nugalėtas Tyfonas buvo įmestas į Tartarą. Tačiau nors ir nugalėtas, jis ir toliau kenkė žmonijai. Nemėjos liūtas, Cerberis, Chimera – tai tik keli Tifono ir Echidnos palikuonys, simbolizuojantys nesibaigiančią žmogaus kovą su blogiu.
Graikų mituose drakonas įkūnija pirmykščio chaoso, egzistuojančio ir po pasaulio sukūrimo, galias, kurios gręsia sukurtajam pasauliui ir kurias reikia įveikti. O krikščioniškos teologijos požiūriu – tai puolęs angelas, nekenčiantis Dievo ir norintis sunaikinti jo sukurtąją tvarką. Jis simbolizuoja blogio jėgas, nuodėmę, ydas.
Pradžios knygoje jis pasirodo žaltys, (su)gundantis pirmuosius žmones (Pr 3, 15). Vėliau jį sutinkame kaip Leviataną, jūroje gyvenantį pirmykštį slibiną, blogio jėgų simbolį (Iz 27, 1). Tai pirmapradės (gimtosios) nuodėmės įvaizdis. Apreiškimo knygoje skaitome apie ugniaspalvį slibiną, kuris persekioja saulės šviesos gaubiamą moterį (Mariją), kuri turi pagimdyti kūdikį (Kristų) (Apr 12, 1-6). Arkangelas Mykolas kovoja su slibinu ir jį nugali (Apr 12, 9 -10). Krikščioniškoje tradicijoje visa tai žymi nuodėmės įveiką ir žmogaus atpirkimą, galutinę gėrio pergalę prieš blogį.
Graikiškos ir krikščioniškos kultūros sampynoje, 9 – 10 a., gimsta legenda apie šv. Jurgį ir drakoną. Pasak jos, ežere prie Silenos (Libija) gyveno drakonas. Miesto gyventojai privalėjo kasdien aukoti jam gyvulius, o kai jų nelikę – sūnus ir dukteris. Kai burtas krito karaliaus dukteriai, miestiečia kreipėsi pagalbos į Šv. Jurgį. Pastarasis pažada jį nužudyti, jei miestiečiai įtikėsią Jėzų Kristų ir pasikrikštysią. Jiems tai pažadėjus, šventasis išgelbėja princesę ir nužudo drakoną.
Pasakojime Jurgis įkūnijo eschatologinį arkangelo Mykolo, kovojančio su piktąja dvasia, įvaizdį, o karalaitė yra Bažnyčios simbolis. Pradžioje ši istorija buvo priskirta kitam šventąjam – Teodorui iš Tiro, tik 11 a. perkelta šv. Jurgiui. XI-XII a. ankstyvuosiuose šaltiniuose pasakojimas vyksta Kapadokijoje, o XIII a. sukurtoje “Aukso legendoje” veiksmas buvo perkeltas į Libiją.
Šv. Jurgis tapo į kryžiaus žygius vykstančių riterių idealu. Jurgis pradėtas gerbti Rytuose, vėliau kryžiuočiai kultą išplatino ir Vakaruose. Ne vienas miestas ir valstybė pasirinko šv. Jurgį savo globėju. Jis yra ir vienas Lietuvos globėjų.
Visa tai įvardinus, norisi palinkėti, kad 2024 būtų fizinės ir dvasinės pergalės prieš fizinį ir dvasinį blogį metai.
Lietuvai norisi palinkėti naujos valdžios, kuri įstatymais nepuoselėtų ydų ir chaoso, mūsų kaimynei Ukrainai pergalės prieš rytų drakoną, Katalikų Bažnyčiai nustoti aukoti aukas LGBTQ ideologijos drakonui, o Europai, kurios vėliava mena Apokalipsės pasakojimą apie moterį su dvylikos žvaigždžių vainiku – grįžti prie savo krikščioniškų šaknų.
Mums visiems naujais metais linkiu geros (dvasinės) kovos ypač su vidiniais netobulumo, ydų ir nuodėmės drakonais. Ramybės negalime tikėtis, bet pergalės turėtume viltis.
Skirtingai nuo pagoniškų Rytų religijų, krikščionybė atnešė supratimą, jog ateitis priklauso nuo mūsų. Nuo mūsų pastangų. Šv. Jurgis nugalintis drakoną – yra žmogaus apsisprendimo simbolis. To ir linkiu ateinančiais metais – visada ir visur tinkamai apsispręsti.
Būkite šviesos ir tiesos bendradarbiai, Dievo draugai ir velnio priešai!
