Metų pabaigoje pasipila tekstai apie tai, kokie buvo tie praeinantys metai, kas buvo juose geriausia, kas blogiausia, kas tampa metų žmogumi, metų žodžiu, metų nutikimu, metų skandalu… ir dar daug visko. Būtų galima gausiai ir naudingai komentuoti, ką, tiesa, ir darau, atliepdamas į gausius paklausimus, bet čia – „Laikmetyje“ – atkreipsiu dėmesį tik į vieną sąsają jungiančią beveik visus komentarus ir vertinimus. Visus jungia mintis, kad metai buvo išties blogi, beveik visi jaučiasi juose pralaimėję. Net ir laimėję kokius rinkimus supranta, kad ateina į valdžią labai blogu ir sunkiu metu. Kodėl viskas čia mums ne taip, ne laiku, ne vietoje…?
Tampa dar beviltiškiau, kai primenu ne seną praeitį: prieš tris dešimtis metų daugiausiai Europoje ir Šiaurės Amerikoje (bet ir kiti sekė jų pėdomis) masiškai „kepamus“ tekstus apie tai, kad, nudvėsus sovietinei pabaisai ir sugriovus Berlyno sieną, pirmą kartą galime sukurti pasaulį pagal savo norus ir planus, pasaulį tokį, kuriame nebebus tokių istorijos negandų kaip karai, suirutės ir krizės. Sukurti galime, nes norime, žinome kaip, ir niekas mums netrukdo. Mes tokie galingi… Mes norime tik gero ir žinome, kad dabar visiems bus gerai. Populiariai tokių idėjų konspektas buvo pavadintas istorijos pabaiga, kiek įmantresniais žodžiais tai vadinama liberalia demokratija, pragmatiška politika, socialiai orientuota rinkos ekonomika, gerovės visuomene ir panašiai.
Nesuklysiu sakydamas, kad dabar jau „ir arkliui aišku“, kad ta istorijos pabaiga neįvyko. Globalus demokratijos triumfo žygis baigėsi sulig Vilniaus apskrities rytine riba, „naujosios“ demokratijos mutavo į senas diktatūras, „moralių vertybių ir visuotinių teisių pasaulis“ tapo kaip niekada istorijoje ciniškų amoralių verteivų užkaboriu, be jokių teisių ir taisyklių. Visas pasaulis, nesuklydote, pagalvoję.
Turime prisipažinti, kad jokis čia ne atsitiktinumas, patys to norėjome. Patys sumanėme, kad geriausias pasaulis yra be jokių religinių „sentimentų“, „tradicinių papročių“ ir kitų atgyvenų. Pasaulis netgi neturi būti tvarkingas ar gražus. Tik patogus. Dar geriau, kad būtų paprastas – „vartotojui draugiškas“ , kuriame gali patogiai gyventi net ir tas, kad tesugeba nepasiklysti tarp trijų spalvotų mygtukų „draugiškuose“ prietaisuose. Tokį ir turime – „aukštos“ technologijos ir primityvūs jų vartotojai.
Tiesa ir tai, kad nesame bejausmiai – suvokiame, kad nuėjome klystkeliais ir nebežinome, sukti tolyn, ar tikėtis kokis nors „šviesos tunelio gale“? Gausios viešosios nuomonės apklausos byloja, kad ES piliečiai teigiamai vertina Europos Sąjungą kaip politinę idėją, bet jos demokratija su savo vertybėmis (ar „vertybėmis“?)… kaip čia pasakius. Tik pusė, ir tai mažesnė yra patenkinta tuo, kaip demokratija veikia ES lygmeniu. Aiškiai sakoma, kad reikalai ypač pablogėjo per pastaruosius metus, suprantama, pandemija, karas, migracija išryškino ne ES sugebėjimus, o veikiau nesugebėjimus veikti. Rezultatai ypač niūrūs, matant atsakus į klausimą, ar respondentai manė turintys kokią nors įtaką ES politikos formavimui. Didžiausia dalis žmonių, sakiusių, kad jaučiasi turintys “didelę” ar “tam tikrą” įtaką ES, buvo Lenkijoje – tik 20 procentų, o kitur – dar mažiau. Taigi, tie didingi projektai sakantys, kad ES yra kaip niekad arti „paprasto žmogaus“ yra visiškas niekalas. Biurokratai (o pagrindinius sprendimus daro ne rinkti, o paskirti…) geriau žino, ko reikia, ir kada „pamaloninti“ rinkėją, bet tas rinkėjas jų akimis yra ne toks protingas, kad reiktų paisyti jo nuomonės. Jei ką stebina, kad rinkimus laimi ne tie, kurie sako, kad mes galingi, viskas gerai ir bus geriau, o sakantys, kad gerai nėra, tai nebesistebėkite.
Apklausos, kuriomis teiraujamasi, ko žmonėms trūksta, turi vieną didelę ydą, mat jose trūksta vieno bene svarbiausio kausimo. Pasakėte, ko norite, bet ar esate patys pasiryžę aukotis, kad jūsų norai išsipildytų. Dažnas tikisi, kad norams įgyvendinti, pakanka juos žinoti ir tam tikrą dieną įmesti „teisingai“ pažymėta lapelį į tam tyčia skirtą dėžutę. O tada jau išrinktoji valdžia „viską žinos“. Nebetikime, kad ji žinos, dažniausiai problemą sprendžia ją tik gilindama. Vadinu tai nuodėmių legalizavimu ir atsakomybės permetimu kažkam kitam. Legalizuojame narkotikus, nes nebetikime, kad jų atsisakysime, mums „tėvystė veža!“ tik todėl, kad „nebeveža“ motinystė, suaugę išrenka „ne tuos“, tai leiskime balsuoti paaugliams. Kažkoks vaikų kryžiaus žygis. Mes tokie galingi, o politikos darbotvarkę mums rašo nelegalūs migrantai, virusai bei teroristai.
Mūsų gerų norų gyvenimo esmę taikliai apibūdino prieš kelis metus šį pasaulį palikęs Odesos rašytojas (o tai reiškia, kad žydas, ukrainietis bei rusakalbis vienu metu) „skambančia“ pavarde – Žvaneckij. Rašė apie mūsų laimę ir nelaimę vienu metu, kaip dabar madinga sakyti – du viename. Rašė, kad kažkada pasaulį valdė protingi. Buvo žiauru. Žiauru todėl, kad protingi vertė kvailius mokytis. Pastarieji kentė prievartą, kančios buvo labai daug, nes, žinia, kvailių daug, protingų – mažai. Mažumos valdžia buvo neteisinga jau ir todėl, kad tai mažumos valdžia. Tad pasidarė kitaip. Dabar valdo kvailiai. Dažniausiai net susitarę. Susitarimas vadinasi koalicija. Tai yra teisinga, nes valdyti turi dauguma. Dabar kenčia protingieji. Tai jie, protingieji, privalo gyventi kalbėti ir mąstyti taip, kad suprastų kiekvienas kvailys. Jei kvailys ko nesupranta, tai protingojo problema, tai jis privalo viską paaiškinti kiek įmanoma kvailiau. Kančios, suprantama, mažiau, nes ir kenčiančių mažiau. Ir vis mažiau ir mažiau. Kelias į laimę… Argi ne taip?
Bet nebūsiu blogas pranašas – Naujiems Metams prasidedant turiu ir gerų žinių. Ukraina – nepriklausoma, Suomija – NATO, norinčių ginti Moskovijos „moralę“ ne tiek jau daug, kiek jai norėtųsi. O dar svarbiau – Kalėdos grįžta į politinį gyvenimą. Kažkaip sumažėjo norinčių jas panaikinti. Beveik nebegavau tokių sveikinimų su „sezoninėmis šventėmis“. Net iš pažiūros pragmatiški verslininkai ar valdininkai ir tie nebebijo sveikinti su Kalėdomis. Mes tokie galingi o štai geriausia naujiena – ne mūsų galingumo laimėjimai o kūdikio gimimas. Šviesa tunelio gale. Jei tikėsime…
Ukraina nepriklausoma, Rusija – niekšybė, Suomija – NATO.
