Paskutinę praėjusių metų dieną – 2022 m. gruodžio 31-ąją – mirė popiežius Benediktas XVI, 2013 m. atsisakęs Petro įpėdinio tarnystės ir kaip popiežius emeritas tyliai ir santūriai gyvenęs Vatikano „Mater Ecclesiae“ vienuolyne.
Prieš pasitraukimą iš popiežiaus pareigų jis užbaigė rašyti ir publikavo savo tritomį veikalą „Jėzus iš Nazareto“. Trečiasis tomas – „Jėzaus vaikystė“ – knygynuose pasirodė kaip tik prieš pat paskutines Benedikto XVI pontifikato Kalėdas.
2012 m. spalio mėnesį vykusioje Frankfurto tarptautinėje knygų mugėje pirmą kartą buvo pristatyta Josepho Ratzingerio – Benedikto XVI knyga apie Jėzaus kūdikystę ir vaikystę. Oficialus pristatymas Vatikane buvo surengtas tų metų lapkričio 20 d., o prieš Kalėdas knyga jau buvo kelių šalių knygynų lentynose.
„Pagaliau galiu į skaitytojų rankas atiduoti seniai žadėtą knygelę apie Jėzaus vaikystės istorijas“, – rašė autorius knygos įžangoje paaiškindamas, kad jo intencija buvo ne tiek parašyti trečiąjį veikalo „Jėzus iš Nazareto“ tomą, kiek pridėti nedidelį įvadą, kuris papildytų anksčiau paskelbtus du knygos apie Jėzaus gyvenimą ir jo žinią tomus. Trečioje dalyje, komentuodamas praeities amžių ir šiuolaikinių egzegetų studijas, jis pateikė interpretaciją to, ką evangelistai Matas ir Lukas savo evangelijų pradžioje pasakoja apie Jėzaus gimimą ir vaikystę.
Pasak Benedikto XVI, biblinio teksto egzegezei reikia dviejų dalykų. Pirma, būtina klausti, ką autoriai norėjo pasakyti savo tekstais tuo konkrečiu istoriniu momentu, kai tekstai buvo rašomi. Tačiau nepakanka palikti tekstą praeityje, laikant jį kažkuo, kas priklauso praeičiai. Egzegetas turi taip pat klausti: ar tai, kas parašyta, yra tiesa? Ar tai susiję su manimi? O jei tai susiję su manimi, tai kokiu būdu? Susidūrus su bibliniu tekstu, kurio galutinis ir giliausias autorius, pasak mūsų tikėjimo, yra pats Dievas, neišvengiamai turi būti keliamas praeities ir dabarties santykio klausimas. Tai nesumenkina istorinių tyrimų rimtumo, bet jį sustiprina.
„Būtent šia prasme siekiau užmegzti dialogą su tekstais. Suprantu, kad šis pokalbis, susiejantis praeitį, dabartį ir ateitį, niekada nebus baigtas ir kad bet kokia interpretacija toli atsilieka nuo biblinio teksto didybės“, – rašė Benediktas XVI knygos apie kūdikį ir vaiką Jėzų įvade reikšdamas viltį, kad jo knyga padės skaitytojams kelionėje pas Jėzų ir su Jėzumi.
Dvi ištraukos
„Jėzus gimė epochoje, kurią galima tiksliai apibrėžti. Jėzaus viešosios veiklos pradžioje Lukas dar kartą pateikia išsamias ir tikslias to istorinio momento datas: tai buvo penkioliktieji imperatoriaus Tiberijaus valdymo metai. Jis taip pat pamini Romos valdytojo ir tuometinių Galilėjos, Iturėjos, Trachonitidės ir Abilenės tetrarchų bei Izraelio vyriausiųjų kunigų vardus. Jėzus gimė ir pasirodė viešojoje scenoje ne „labai seniai“, neapibrėžtu, mitiniu momentu. Jis priklauso epochai su tiksliomis datomis ir tiksliai nurodytai geografinei vietai. Visuotinumas ir konkretumas susilieja vienas su kitu. Amžinasis Logosas tapo žmogumi ir šis įvykis turi savąjį vietos ir laiko kontekstą. Tikėjimas susietas su šia konkrečia tikrove.
[…] Ikonografinė tradicija, pagrįsta Bažnyčios tėvų raštais, teologiškai aiškina ėdžių ir vystyklų simbolius. Kūdikis, suvyniotas į vystyklus, pasirodo kaip ankstyva jo mirties valandos pranašystė. Nuo pat pradžių jis yra paaukotas, o ėdžios, kuriose jis buvo paguldytas po gimimo, buvo aiškinamos kaip savotiškas altorius. Šv. Augustino pateiktas toks ėdžių simbolio aiškinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo nederantis prie Kalėdų džiaugsmo, tačiau atidžiau į jį pažvelgę matome, kad jame slypi gili tiesa. Paprastai ėdžios yra vieta, kurioje gyvūnai randa maisto. Tačiau dabar ėdžiose guli tas, kuris yra iš dangaus nužengusi duona – tikrasis maistas, kurio žmogui reikia, kad jis galėtų būti žmogumi. Tai maistas, kuris suteikia žmogui tikrąjį gyvenimą, amžinąjį gyvenimą. Taip ėdžios nurodo į Dievo stalą, prie kurio žmogus kviečiamas maitintis Dievo duona. Jėzaus gimimo neturte nusakoma didžioji tikrovė, kurioje slėpiningai įgyvendinamas žmogaus atpirkimas.“
